Dineta Babarskienė
Lazdijų viešojoje bibliotekoje atlikėja, rašytoja Loreta Zabalujeva klausytojus užbūrė savo poezija, skambant gitaros stygoms. Susirinkusieji smagiai ir turiningai praleido laiką. Tiesa, tądien su kūrėja susitiko ne tik suaugusieji, bet ir mažieji bibliotekos skaitytojai. „Taigi, rudens kūrybinis turas tęsiasi“, – sako pati Loreta. Prisipažįsta, sugrįžti į Lazdijus jai visad smagu.
Loreta Šileikytė-Zabalujeva – choreografė. Tokia jos specialybė. Tačiau pirmiau ne šokti ji pradėjo, o … rašyti: jau trečioje klasėje ėmė kurti eilėraščius, apsakymus. O grojo iš pradžių vaikiška gitara, bet kadangi, kaip pati sako, vaikiška gitara negalėjo sugroti kitų dainų, ėmė groti savas, pačios sukurtas. Paskui jau atsirado ir tikra gitara. Dabar ji groja ne tik savo, bet ir kitų kūrėjų dainas. Jos kūrybos aruode apie 100 dainų, jei tiksliai suskaičiuoja ir pati autorė. O jau šokių kompozicijų, jos pačios pastatytų, ko gero, nieks nesuskaičiuos, nei ji pati to nesiima: kiek pačios sušokta, kiek šokėjėlių išmokyta šokio meno, kiek apkeliauta su savo pasirodymais. Juk ji mokė vaikus šokti, statė su jais šokio spektaklius, keliavo su pasirodymais, jos pačios keturi vaikai visur dalyvavo kartu. Visą savo gyvenimą Loreta sukosi ant parketo šokių sūkuryje. Prisipažįsta, jog šokis tapo jos gyvenimu.
Tiesa, kol augo keturi jos vaikai, laiko rašymui vis nelikdavo. Dabar gi ji atsidėjusi kūrybai. Šiandien jai laiko užtenka ne tik kūrybai, bet ir savo knygų pristatymams: keliauja po Lietuvą, pasakoja apie save, savo kūrybą dainomis. „Koks nuostabus jausmas – sugrįžti ten, kur laukia. Ačiū, kad laukėt, kad klausėt dainų, kad prisiminėt. Mano širdį dar ilgai ilgai šildys prisiminimai“, – vis pasidžiaugia pati Loreta po apsilankymų vis kitame Lietuvos kampelyje. Neslepia, kad ją gerbėjai priima šiltai, o besiklausydami dainų dažnas ir apsiverkia.
Graži, elegantiška, pasitempusi, stilingai apsirengusi, su gitara rankose – taip galima apibūdinti šią žavią moterį. O ir jos susitikimai su skaitytojais kitokie nei kitų kūrėjų: ji nedaugžodžiauja, taupo savo ir savo gerbėjų laiką, pasakoja dainomis: savo ir kitų autorių. Tądien Lazdijų viešojoje bibliotekoje jos ir jos žuvusios sesės Liucijos Šileikytės eilėraščius skaitė ir lazdijietė Zuzana Urbonaitė. Tačiau Loreta rašo ne tik eiles, daugiausia ji vis tik yra parašiusi jaunimui ir apie jaunimą. Įdomu tai, kad ji daug metų dirbusi mokykloje, tad paauglių išgyvenimus supranta taip gerai, kad net patys paaugliai, to nežinodami, ima ir paklausia autorės, iš kur ji taip gerai juos supranta? Rašo ir vaikams. Tad tądien rašytoja bibliotekoje susitiko ir su vaikais. Vaikai ne tik klausėsi jos atliekamų dainų, bet ir šoko. „Kokia šiluma užlieja širdį, bendraujant su vaikučiais. Jie – žemės stebuklas. Ir šokome, ir dainavome, ir net vaidinome knygos vaizdelį. Buvo nepakartojama popietė Lazdijų bibliotekoje. Ačiū jums visiems širdingiausiai“, – po susitikimo pasidžiaugė pati kūrėja.
Žavioji knygų autorė išskirtinė dar ir tuo, jog švilpauja. Jai tai itin sekasi, nors, prisipažįsta, kad jei lūpas ne taip sudeda, tada ne švilpimas, tik šnypštimas išeina. Švilpavo ji ir Lazdijuose. Dainavo ir švilpavo, nors atrodytų, kad subrendusiai moteriai nepridera taip elgtis, tačiau net švilpauja Loreta stilingai.