Sigitas Birgelis. Į Suvalkų kraštą verta atvykti ne tik dėl dešros ar skalbimo miltelių

Suvalkų kraštovaizdžio parkas.
Suvalkų kraštovaizdžio parkas.

Lenkijos ir Lietuvos sienos atviros. Nėra pandemijos, karantino metu susikaupusių juodų minčių ir emocijų. Tinkamas laikas atsipalaiduoti, išvykti į įdomias vietas. Kelionėms visi laikai tinkami. Svarbiausia išsiruošti, o vėliau viskas vyksta savaime.

Į Punską ir jo apylinkes keliautojai iš Lietuvos atvyksta gausiai. Aplanko vieną kitą muziejų, skanseną, bažnyčią, jotvingių-prūsų gyvenvietę. Gana daug atvyksta į Žolinės atlaidus, į įvairias šventes ir renginius.

Šiaurės rytų Lenkijos dalyje yra daug ir nuostabių vietų, kurias aplankyti verta. Jei išvažiuotumėte iš Lazdijų (per Seinus) Suvalkų link, po maždaug 47 km pasiektumėte Vygrius. Jau iš toli matosi boluojantys kamaldulių vienuolyno bažnyčios bokštai. Paslaptinga ryto vėsa rūko šydu dengia išsivingiavusį Vygrių ežerą. Jo grožį turime savyje pajusti, savo akimis pamatyti! Apie Vygrius esu rašęs „Dzūkų žiniose“ viename iš savo straipsnių, tad nesikartosiu.

Taigi, šiandien aplenkiame Vygrius ir riedame per Suvalkus Jeleniavo link, kur prasideda Suvalkijos draustinis. Jeleniavas – tai karališkasis miestas (šiandien – kaimas). Iki 1795 m. jis priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Bažnytkaimio centre stovi medinė Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčia. Ją pašventino čia atvykęs Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. Tuoj už bažnyčios pasukame į kairę.

Suvalkų kraštovaizdžio parkas yra viena gražiausių Lenkijos vietų. Parko lankytojus pavergia unikalus poledynmečio kraštovaizdis – nepaprasto grožio ozai, morenos, upių slėniai ir ežerai. Geriausia šią vietą lankyti pėsčiomis. Yra daug pėsčiųjų takų bei pažinimo takelių: „Juodosios Ančios slėniu“, „Į pilies kalną“, „Prie Šešupės ištakų“, „Aplink Jačnos ežerą“.

Parko teritorijoje taip pat įrengtos ir dviračių trasos. Galima važiuoti maršrutais „Aplink Ančios ežerą“, „Į Gulbiniškių kalną“, „Juodosios Ančios slėniu“. Dešinėje kelio pusėje išnyra nuostabūs vaizdai. Tai Šiurpilis.

Vaizdas nuo Šiurpilio piliakalnio.
Vaizdas nuo Šiurpilio piliakalnio.

Šiurpilis

Šiurpilyje yra vienas gražiausių archeologinių objektų Lenkijoje. Šiurpilio pilies kalne buvo didingas dvigubų gynybos linijų apsuptas galingas jotvingių miestas. Jotvingiai labai sumaniai pertvarkė slėnį, jungiantį Tchličisko ir Šiurpilio ežerus. Jis buvo pagilintas, iškastas kanalas, jungiantis du ežerus. Virš slėnio buvo pastatytas tiltas, jungiantis miestą su didžiausia gyvenviete. Aplink buvo daugybė įtvirtinimų. Visa tai buvo apsupta dambomis bei stebėjimo bokštų sistema. XIII a., karo su kryžiuočiais metu, šioje vietoje buvo 80 tūkst. jotvingių.

Šiurpilis mena ne vieną legendą. Visiems mums yra žinoma Eglės žalčių karalienės istorija. Šiurpilio pilyje gyveno jotvingių kunigaikštis, o ežero dugne gintariniuose rūmuose viešpatavo žalčių karalius, kurio žmona buvo Eglė – kunigaikščio duktė.

Kita Šiurpilio legenda pasakoja apie miegančius karius. Anksti rytą žmogus išėjęs arklių ieškoti. Beieškodamas atsidūrė šalia piliakalnio. Piliakalnis atsivėrė ir jis pamatė ten miegančius karius.

Kitame variante pasakojama apie ūkininką, važiavusį iš Suvalkų turgaus pro Šiurpilį. Netikėtai užklupus rūkui, prieš jį atsivėrė Šiurpilio piliakalnis ir jis pamatė miegančius šarvuotus karius su ginklais. Vieną iš jų netyčia pažadino. Karys pašokęs paklausė: „Ar jau laikas?“ „Dar ne“, – atsakė išsigandęs žmogus. Piliakalnis užsivėrė visam laikui ir niekas daugiau nematė karių.

Be legendų ir padavimų, yra ir įvairių stebuklingų pasakojimų. Žemę dirbantys žmonės tvirtino girdėję nugarmėjusios bažnyčios varpus, iš po žemių sklindančius žmonių balsus ir kt. Tuoj už Šiurpilio prasideda Rutkos draustinis.

Rutkos draustinis

Jis yra ties Šešupėlės (Šešupkos) kaimu. Jo teritorija driekiasi 235 m aukštyje virš jūros lygio. Draustinis buvo įkurtas 2001 metais. Jo plotas 49 ha. Draustinyje saugomas savitas šios vietovės kraštovaizdis, kuriame yra daug išlikusių ledyninių riedulių. Juos prieš 12 tūkstančių metų čia atgabeno ledynas. Važiuodami toliau šiuo keliu, pateksime į Turtuolį.

Turtuolis

Nuodėmė būtų neužsukti į šią vietą. Kitados čia stovėjo vandens malūnas (dabar yra tik jo liekanos), kurio savininkas, lietuvis, iškeliavo į Ameriką. Netoli malūno yra Suvalkų kraštovaizdžio parko būstinė, veikia turizmo informacijos punktas. Patartina akimirką stabtelėti, susipažinti su šios vietos fauna ir flora, pavaikštinėti pelkės labirinto takais, išsinuomoti turizmo įrangą, atsikvėpti prie Ančios upės lagūnos.

Prie Turtuolio driekiasi nuostabus Šešupės slėnis. Čia Šešupės ištakos. Galima pasivaikščioti gilyn į pelkę, pasiklausyti vandens čiurlenimo. Ties nedideliu tilteliu Šešupės vandenys įteka į kitoje kelio pusėje esančius Juodosios Ančios vandenis. Po 300 km abi upės vėl susitinka Nemune. Už poros kilometrų nuo Turtuolio tyvuliuoja giliausias Lenkijos ežeras.

Ančios ežero draustinis

Suvalkų kraštovaizdžio parke yra daug ežerų, kuriuose galima maudytis. Vienas iš jų yra Ančios ežeras. Nardymo mėgėjai jame gali išbandyti savo jėgas, pažvejoti, plaukioti baidarėmis.

Ančios ežero vanduo net ir karščiausią vasarą yra šaltas. Tai giliausias ežeras Lenkijoje ir centrinės Europos žemumose. Jo gylis – 106,5 m. Paviršius – 305 ha. Pakrantės ilgis – 11,7 km. Unikalus yra rieduliais padengtas Ančios paplūdimys. Rytiniame ežero krante guli įspūdingas gamtos paminklas – didžiulis „Pasienio akmuo“. Ežero dugnas pasižymi stačiais šlaitais, o jo krantuose nėra augalijos. Įspūdingos yra ežero povandeninės pievos, bestuburių fauna, tarp jų vėžiagyviai ir irklakojai. Pastarieji būdingi yra Sibiro upėms, o Lenkijoje aptinkami tik Ančioje. Ežere galima sugauti ne tik syką, seliavą, ungurį ar lydeką, bet ir tokias retenybes kaip ežerinis upėtakis, paprastoji rainė, paprastasis kūjagalvis, raibapelekis kūjagalvis. Pastarosios rūšies niekur kitur Lenkijoje neaptiksime, tik Ančioje. Ežeras yra tikrai unikalus. 1963 metais čia buvo įkurtas vandens ir kraštovaizdžio draustinis.

Juodoji Ančia teka per Bachanavo draustinį.
Juodoji Ančia teka per Bachanavo draustinį.

Juodoji Ančia

Ypatingas yra Juodosios Ančios slėnis bei pro jį tekanti Juodoji Ančia. Tai didžiausia Suvalkijos upė. Ji prasideda netoli Oklinų kaimo. Nedidelis upeliūkštis įteka į Ančios ežerą. Iš ežero vingiuoja į Bachanovą. Čia jos srautas įgauna pagreičio ir teka garsiai sruvendamas tarp riedulių upės vagoje. Trylikos kilometrų atkarpoje nuo Bachanovo iki Turtuolio aptiksime net 13 kalvų. Tai nuostabus Turtuolio ozas. Už Bachanovo Juodoji Ančia sulėtina srautą. Ties Turtuoliu ji patenka į tvenkinio lagūną. Iš jos per buvusį vandens malūną vingiuoja miško pakraščiu. Upe galima grožėtis keliaujant „Juodosios Ančios slėnio“ taku.

Bachanavo draustinis.
Bachanavo draustinis.

Bachanovo riedulių draustinis

Į pietus nuo Ančios ežero, netoli Bachanovo kaimo, išvysime Bachanovo riedulių draustinį. Jis yra Juodosios Ančios upės ir jos intako Kozikuvkos santakoje. Draustinyje saugomi unikalūs rieduliai ir ledynų traukimosi suformuotas kraštovaizdis. Jame yra apie 10000 riedulių, nuo 0,5 m iki 8 m skersmens. Rieduliai yra Juodosios Ančios vagoje, slėnyje šalia upės, 10 m aukštyje Juodosios Ančios upės šlaituose ir 25 m aukštyje virš upės.

Draustinio kraštovaizdis išsiskiria galine morena, kuri yra tarp Ančios ežero ir Šešupės upės. Ji yra viena iš geriausiai išsilaikiusių morenų pavyzdžių ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Geologų nuomone, šis riedulynas labai retas reiškinys.

Tiltas į pelkę prie Šešupės ištakų.
Tiltas į pelkę prie Šešupės ištakų.

Stančikų tiltai

Būnant prie Ančios ežero, verta užsukti į buvusius Rytprūsius. Romintos girios pakrašty, mažame Stančikų kaimelyje, pakibę virš Bendziankos upelio stūkso du milžiniški statiniai – prieš 100 metų iškilę arkiniai betoniniai tiltai. Jie traukia keliautojus pasigėrėti šiuo romantišku technikos ir architektūros paminklu… ir, žvelgiant iš viršaus, susimąstyti – kam visa tai?

Stančikų kaimas įsikūręs Lenkijos šiaurėje, netoli Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities).  

Iki Antrojo pasaulinio karo Stančikai priklausė Rytprūsiams. XX a. pradžioje vokiečiai sumanė čia per mažytį upeliūkštį suręsti milžinišką dvigubą viaduką. Tiltus projektavo vokiečių inžinieriai. Tiltų architektūra primena Prancūzijoje stovintį romėnų akveduką Gardo tiltą (Pont du Gard), kuris yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Darbai prasidėjo 1912 metais. Iki Pirmojo pasaulinio karo spėta pastatyti pirmąjį šiaurinį tiltą. Pietinis buvo baigtas 1924 m. (kai kur rašoma, kad 1926 m.). Manoma, kad tiltai statyti betoną klojant be armatūros. Geležinkelio bėgiai buvo pakloti tik ant šiaurinio tilto.

Pagal 1938 m. tvarkaraštį maršrutu Geldapė–Žytkiemis per parą kursavo trys traukiniai, šeštadieniais ir sekmadieniais būdavo dar vienas papildomas reisas. Kraštas buvo retai apgyvendintas, tad tiltai neturėjo ekonominės reikšmės. Juo savaitgaliais važiuodavo žmonės į Romintos girią prisirinkti uogų ar grybų. Traukinys sustodavo ant tilto, kad jo keleiviai galėtų gėrėtis vokiečių meistrų darbų galingumu.

Šis geležinkelio ruožas suvaidino tik propagandinį vaidmenį. Juo norėta sustabdyti Rytų Prūsijos gyventojų emigraciją į Vokietiją, parodyti Prūsijos statybininkų meistriškumą. Per Antrąjį pasaulinį karą šiuo geležinkeliu buvo vežami kariai, gabenami ginklai bei statybinės medžiagos statomiems Hitlerio bunkeriams.

Yra įdomių su tiltų statyba susijusių istorijų. 1926 metų gegužės 31 dieną į gretimai esantį Stančikų ežerą trenkė žaibas. Sprogo balų dujos, o ežero vanduo, susimaišęs su dumblu, pakilo didžiuliu stulpu į orą ir pasiskleidė apylinkėse. Sprogimas buvo girdimas 30 km atstumu. Kai kas teigia, kad jis pažeidė pietinio tilto struktūrą, todėl ant jo nebuvo nutiesti bėgiai.

Po Antrojo pasaulinio karo Raudonoji armija išmontavo bėgius ir visas konstrukcines medžiagas išsivežė kaip karo grobį. Lenkai, kuriems atiteko šis kraštas, nusprendė neatstatyti šios geležinkelio linijos.

Šiuo metu Stančikų tiltai yra vieni aukščiausių Lenkijoje. Jų ilgis 200 m, aukštis 40 m. Tai architektūros paminklas.

Kurį laiką tiltais naudojosi ekstremalaus sporto mėgėjai – šuolininkai su virve. Nuo 2004 metų tai privati nuosavybė. Įėjimas mokamas. Nusipirkus bilietą, galima pasivaikščioti pietiniu ir šiauriniu tiltais, nusileisti laipteliais žemyn stačiu 60 m aukščio skardžiu prie pat upelio, pažvelgti į galingą objektą iš apačios.

Netoli Romintos girios akvedukų neseniai buvo įrengtas Stančikų apžvalgos bokštas. Nuo jo atsiveria gražūs vaizdai į Stančikų tiltus ir visą apylinkę. 

Palikę akvedukus, riedame į Vižainį. Pusiaukelėje sustojame prie Balčių kaimo, kur susikerta Lietuvos–Lenkijos–Rusijos valstybių sienos. Ties Vižainiu pasukame Suvalkų link. Lankome sentikių kaimą.

Šešupės slėnis.
Šešupės slėnis.

Vodzilkiai

Pusiaukelėje tarp Gulbiniškių kalno ir Turtuolio yra Vodzilkių kaimas. Tai nepaprasto grožio vietovė, nusidriekusi Šešupės slėnyje prie Vodzilkių ežero.

Kaimą 1788 m. įkūrė iš Rusijos pabėgę sentikiai. XVII amžiuje rusų patriarchas Nikonas pertvarkė liturgines knygas ir apeigas. Dalis tikinčiųjų nesutiko su pokyčiais. Tuos, kurie liko prie senos liturgijos ir tradicijos, imta vadinti sentikiais. Jie buvo caro valdžios persekiojami, todėl turėjo slėptis toli nuo tėvynės. Įsikurdami naujose vietose, jie vertėsi žemdirbyste, medienos apdirbimu, stalystės ir dailidžių darbais. Savo šventyklas vadina molenomis, o išrinktą religinį lyderį – nastavniku.

Suvalkuose, Seinuose, Augustave ir kitur jie sudarė bekuniginių sentikių bendruomenę.

Tikra kaimo pažiba – medinė sentikių bažnyčia – molena. Ji pastatyta 1921 m., o 1928 m. pristatytas bokštelis.

Šiuo metu molena naudojasi apie 10 vietinių sentikių šeimų. Sentikiai, prieš eidami melstis, privalo išsimaudyti. Šalia molenos stovi jų pirtis, vadinama bania. Ji susideda iš dviejų dalių: priešpirčio, kur visi, prieš eidami praustis, palieka savo drabužius, ir kamienkos (vidinė pirties dalis su krosnimi). Tokiose pirtyse nėra kamino, o dūmai išeina pro langus ir duris.

Šiuo metu Vodzilkiuose yra keli mediniai namai ir ūkiniai pastatai.

Vodzilkių molena.
Vodzilkių molena.

Sentikiai, nepaisant pažengusių asimiliacijos procesų, išsaugojo daug originalių, senų papročių. Šiandien ne visi laikosi ritualų ir sentikių gyvenimo būdo. Jauni žmonės skuta barzdas, vartoja alkoholį, tuokiasi su kitatikiais. Prieš karą kaime gyveno apie šimtas šeimų, šiandien jų yra penkios.

Už poros kilometrų nuo Vodzilkių kaimo yra Gulbiniškių kalnas.

Gulbiniškių kalnas.
Gulbiniškių kalnas.

Gulbiniškių kalnas

Šis kalnas vadinamas dar Ciso kalnu arba Suvalkų Fudzijama. Pasak legendos, kalnas buvo dirbtinai supiltas. Toje vietoje, iš kurios buvo imta žemė, dabar tyvuliuoja ežeras Kopane (reiškia „iškastas“). Kalno aukštis 256 m virš jūros lygio. Jis yra labai arti Šiurpilio piliakalnių. Ant jo jotvingiai, esant pavojui, užkurdavo laužus. Ant šio kalno verta užkopti, nes nuo jo atsiveria fantastiškas vaizdas į Suvalkų kraštovaizdžio parką. Galima pamatyti Šešupės baseino panoramą, daugybę ežerų, laukų, pelkių ir kalvų.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: