Danutė Kvaraciejienė gamina šaltanosius. Margionių kaimas. (Dzūkijos nacionalinio parko nuotr.)
Kepimui paruošti šaltanosiai. (Dzūkijos nacionalinio parko nuotr.)
Rita Krušinskaitė
„Dainavos žodis“ pradeda rašinių ciklą apie Dzūkijos regiono kulinarinį paveldą. Pirmieji startuoja šaltanosiai – patiekalas, kurio skonį iš vaikystės dar prisimena mūsų senoliai.
Dzūkiški šaltanosiai – patiekalas, kurio neturi kitų Lietuvos keturių (Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos) etnokultūrinių regionų gyventojai, labai dažnai tapatinami su aukštaitiškais virtinukais, gaminamais su mėlynių įdaru, tačiau tai skirtingi patiekalai.
Dzūkijos nacionalinio parko Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės kultūrologės Dalios Blažulionytės teigimu, dzūkiški šaltanosiai, į kurių sudėtį įeina bulvės, grikių miltai, aguonos arba kanapės, yra apeiginis šventinis patiekalas, dažniausiai valgytas per Krikštų šventę, Dziedus ir Vėlinių laikotarpiu.
„Šiandieniniuose kalendoriuose pusiaugavėnis pažymėtas sekmadienį, anksčiau tradiciškai jis buvo minimas ketvirtąjį gavėnios trečiadienį, kai Dzūkijoje buvo švenčiami Krikštai. Kaip ir kitos pavasario laukimo šventės, Krikštai liudija ypatingai sakralų ir ribinį laiką, skirtą gamtos žadinimo, vaisingumo ir derliaus budinimo pasirengimui. Šios šventės apeiginis patiekalas šaltanosiai mus pasiekė panašios į cepelinus formos. Dar prisimenami šaltanosiai, gaminti vien iš grikinių miltų, kepami apvalūs kaip blynai, sluoksniuoti su kanapėm ar/ir aguonom ant džiovintų kopūstų lapų“, – aiškino kultūrologė.
Šaltanosiai senolių atminty siejami su Dziedais – mirusiųjų minėjimo apeigomis, kurios lydėdavo beveik visas didžiąsias kalendorines šventes. Ilgiausiai Dzūkijoj menami ir su šaltanosių gaminimu siejami rudeniniai (Vėlinių laikotarpiu), vasariniai Dziedai ir Krikštai. „To meto visuomenei buvo labai svarbus santykis su mirusiaisiais, todėl pagrindinių švenčių metu buvo nešami Dziedai – aukos, o šaltanosiai buvo vienas pagrindinių Dziedų patiekalų. Dziedus išdalydavo ubagams, o kai jų neliko, nešdavo į bažnyčią arba vienišiems, neturintiems artimųjų apylinkėse gyvenantiems senukams.
Šaltanosių gaminimas buvo susijęs su maldavimais, pagalbos prašymu, aukojimu mirusiųjų pasauliui, tikėta, kad mirusieji protėviai (dziedai) padeda gyviesiems, ypač tai buvo aktualu pavasarį, ruošiantis naujai sėjai”, – aiškino D. Blažulionytė.
Tiems, kurie panorės patys pasigaminti šaltanosių ir bent akimirkai pasinerti į praeitį ragaujant mūsų protėvių šventinį apeiginį patiekalą, siūlome Dzūkijos nacionalinio parko išsaugotą receptą.
Sutarkuotas bulves reikia šiek tiek nusunkti ir sumaišyti su grikių miltais bei įberti žiupsnelį druskos. Tešla turi būti tokio tvirtumo, kad lengvai vyniotųsi. Tada padaryti paplotį ir ant jo dėti įdarą – padžiovintas ir sutrintas kanapes su šiek tiek svogūno ir druskos arba saldų įdarą – saldintas trintas aguonas. Paskirsčius įdarą, paplotį suvynioti ir suformuoti batono dydžio šaltanosį. Kepti reikia 45 minutes vidutinio karštumo orkaitėje.
Šaltanosius galima ir virti, jie gaminami taip kaip cepelinai, tik formuojami kiek didesni ir šiek tiek suploti, įdaras dažniausiai būna aguoninis, bet gaminami ir su kanapių įdaru. Valgomi šaltanosiai aguonpieniu arba kanapių pienu, o dažnai ir be jokio padažo.