Sakoma, kad pas kaimynus ir žolė žalesnė. Šiemet, ko gero, reiktų žiūrėti, pas ką sniego daugiau? Bet kaip ten bebūtų, kaimynus aplankyti verta. „Tiek žmonių Simne negyvena, kiek suvažiavo“, – juokavo vietiniai. Ir nepabūgo blogo oro, smagiai leido Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną tradiciniame Simno kermošiuje: čia susirinkusieji „čilino“ su trimis charizmatiškais dainininkais – Stano, D. Zvonkumi ir M. Jampolskiu. O ir krepšiai nebuvo tušti: ūkininkų, amatininkų gėrybes žmonės noriai pirko.
Atrodė, kad reiks mauti namo
Kovo 11-ąją linksmybės prasidėjo istorinėje Simno miesto aikštėje. Čia savo gaminius pristatė tautodailininkai, amatininkai, ūkininkai, vyko šventinė prekyba, gatvės vaidinimai, šmaikštūs konkursai. Tiesa, prekybininkai pripažino, kad šiemet jų šiek tiek mažiau nei įprastai, mat dėl oro sąlygų kiti negalėjo atvažiuoti. „Iš Jurbarko mano kolegos negalėjo atvažiuoti. Keliai baisūs”, – sakė kermošiuje verbas siūliusi marijampolietė. Verbas noriai pirko moterys, juolab kad itin stilingos, nedidelės, o ir kaina prieinama: 2–4 eurai. Kad oras tądien nelepino, sakė ir Robertas Šilinskas, atvežęs kermošiun savo medžio dirbinius, tik atvykęs, norėjo apsisukti ir važiuoti atgal į Lazdijus. „Šlapia, sniegas, jau norėjau suktis ir mauti namo, bet kaimynės sulaikė, tai likau“, – ir juokais, ir rimtai kalbėjo vyriškis. O paskui jau viskas kaip iš pypkės: rinkosi žmonės, užsimezgė pokalbiai, o jau žodžių kišenėje Robertui ieškoti nereikia, tad juoko ir geros nuotaikos netrūko. Man prisirinkus keramikės Jolitos Žukauskienės molinių pelėdžiukų, tupinčių ant pagaliuko, Robertas paslaugiai įspėjo, kad tai ne atlaidiniai saldainiai. O čia kur buvusios, kur nebuvusios pasisuko Simno moteriškaitės su dziedo gaidžiu krepšyje, pašposijusios, kad gaidį dziedas labai myli, seniai laiko, tuoj su meduoliais sveikino su Kovo 11-ąja.
Kas liko, „lošė bylą“: ir pirko, ir pardavė
Kad ir kaip sunkiai braunasi pavasaris, tačiau vis tiek atšils, o kai atšils, pirmiausia, ko gero, reiks kiemą pasišluoti. Šluotų kermošiuje buvo, kaip patys rišėjai sakė, visokių modelių: mažesnių, didesnių, paprastų ir ant koto. „Specialiai raganoms“, – kvatojo jie. Kaina, kaip pripažino pirkėjai, „su Dievo miera“ – 4–5 eurai. Parskrendantiems paukščiukams priruošta būstų. Inkilai po 8 eurus. O geidžiamiausia prekė, kurios ant prekystalio greit neliko, tai švilpynės – paukštukai. Vaikai jų labai norėjo, mat jos „navatnesnės“: vandens reikia įpilti, kad gražiai švilptų. Ir kašikų pripinta, tik pirkėjai iškart nesipuolė pirkti: bulvių sodinti, matyt, dar nesiruošia. O tas, iš vytelių, dailias pintines žmonės apžiūrinėjo, ponios gal jau apie grybavimo sezoną pagalvojo. Iš žolių pintus dirbinius rečiau tepamatysi. Kermošiuje jų buvo. Pynėja rodė prieš 3 metus nupintą indą, kuris atrodė, lyg vakar pintas. „Jie tikrai ilgai tarnauja, nors nėra dar tokie populiarūs, kaip iš vytelių pinti dirbiniai”, – sakė ji.
Kad ne už kalnų Velykos, priminė visokiausiomis priemonėmis dekoruoti kiaušiniai, kitos jau Velykoms pagamintos dekoracijos, tačiau čia pat mezgėjos siūlė šiltų vilnonių kojinių, kurių tądien, ne paslaptis, tikrai reikėjo, kas apsiavė, nepasigailėjo. Tiesa, vilnoniai siūlai taip ir liko per visą kermošių net neišimti iš krepšių: matyt, megzti jau nesiruošia, kiek primezgė, tiek gana, šiltesnės dienos jau vis tiek ateis.
Svarbiausi pilvo malonumai
Žmonės labiausiai dairėsi gardumynų namo parsinešti, kažko dar neragauto nusipirkti. O buvo visko. Ir tik ką iš rūkyklos ištraukta žuvimi gardžiai kvepėjo, ir sūrių buvo įvairiausių, „cikras antaninių obuolių sūriukas“ 7–8 eurus kainavo, medaus keksas – 6 Eur, graikinių riešutų pusė kilogramo – 3 eurai. Jų siūlė didžiausias graikinių riešutų augintojas Lietuvoje Algirdas Jušinskas iš Marijampolės, kviesdamas vasarą būtinai apsilankyti jo ūkyje. Kai kas nepigios stintelės paragauti nutarė, į namus nešėsi: kilogramas – 6.90 Eur. Mėsos gaminių kainos jau nieko nestebino. Žmonės pirko gabaliuką šio to: ar lašinių, ar dešrytės, o prie mėsos dar naminės duonos ar kokį šimtalapio gabaliuką – desertui. O kas mokėti 6 ar 7 eurų už šimtalapį nenorėjo, tas galėjo šimtalapio pyragėlį nusipirkti ir paragauti. „Iš šimtalapio tešlos pagamintas su aguonomis, varške“, – aiškino prekeivė. Eilė pirkėjų būriavosi prie pyragų su varške, su vyšniomis, su obuoliais – po 4 Eur kainuojančius. Jie itin paklausūs, nors pabrangę, buvo 3–3.50 Eur. Saldainių, grybukų ir dar kokių tik nori saldžių žvėriukų – apsčiai. Ir barankų buvo. Koks gi kermošius be jų? Bet žmonės nesigriebė barankų pirkti. Pirko tai, kas jiems krito į akį, ką patys ragaus parėję namo ir dar svečią pavaišins. Kainos pirkėjų nedžiugino, tai ir pirkiniai labiau apgalvoti. O ir užvalgyti kermošiuje nepigus malonumas: žirniai su spirgiais – 4 Eur, o paskui jau viskas tik brangyn. Vienas vyrukas atnešė putino uogų. „Dabar priskyniau“, – prisipažino jis. Uogutės pašalusios, bet tikrai tinkamos, kaip pats skynėjas sakė, į arbatą nepamainomas dalykas. „3 eurai krepšelis. Vaistas nuo visų ligų“, – tikino jis. Uogų pavadinimas čia ne prie ko, bet netoliese išgirdau rusų kalba kalbančią moterį. Tuoj susipažinome su ukrainiete, kuri pasisakė esanti iš Zaporižės. „Mes gyvenome visai netoli elektrinės. Mūsų butas, žinau, kad nesugriautas kol kas. Išvažiavau dėl sūnaus“, – apkabina moteris devynmetį sūnų. Pasakoja, jog dirba, nes turi pragyventi, dėkoja, ką duoda mūsų valstybė, bet to nepakanka, norisi ir pačiai dirbti, užsidirbti. Ir vis klausia ašaras braukdama: „Ko jie pas mus atėjo? Mes gerai gyvenome.“ Atsisveikiname, o ji toliau panyra į lietuvišką kermošiaus šurmulį.
„Čilinam“ sutraukė jūrą žmonių: vietiniai tiek dar neregėję
O pavaikščiojus po kermošių, apsižvalgius, lauktuvių krepšin kažką įsidėjus, su sutiktais pažįstamais pasišnekučiavus, galima ir „pasikultūrinti“, kiti gi tai darė iškart, tai su kokia kapela dainą sutraukė, tai vėl kermošiuje sukosi. Ir suspėjo, ir viską matė, ir nieko nepraleido.
Kaip ir dera tokią dieną, simniškius ir miesto svečius sveikino Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas. Susirinkusius su trankia muzika ir daina pasveikino liaudiškos muzikos kapela „Simnyčia“, Marijampolės kultūros centro Baraginės skyriaus jaunimo kapela „Svaja“.
Tačiau tą dieną kermošiaus vinis – grupė „Čilinam“. Daugiausia žiūrovų sutraukė Lietuvos populiariosios muzikos atlikėjų grupė „Čilinam“ su Deividu Zvonkumi, Mariumi Jampolskiu, Stanislavu Stavickiu-Stano. Žmonių jūra, kiek akys užmato, kad būtų šilčiau, ir šoko, ir kartu dainavo, o dainininkų humoro jausmą įvertino net didžiausi bambekliai. „Štai taip Simnas švenčia Kovo 11-ąją”, – sakė vietiniai, kraipydami galvas, iš kur tų žmonių tiek. Juokavo, kad Simne tiek gyventojų nėra, kiek suvažiavo. Ir sugužėjo čia žmoneliai ne tik iš aplinkinių miestelių ir kaimų ar Alytaus, suvalkiečiai, nuo Marijampolės, suko Simno link, skubėjo į koncertą. Tiesa, reikia pasakyti, kad po žinomos grupės pasirodymo žmonės ėmė skirstytis ir grupės „Bent“ klausėsi tik patys ištvermingiausi, kuriems kojų dar negėlė.
Štai taip kaimynai Kovo 11-ąją atšventė, ir nežinau, ar ten žolė žalesnė, ar to sniego daugiau, bet kad švęsta gerai, nieks nesiginčys, juolab kad lazdijiečių ten irgi būta, ir ne vieno ar kelių.