Jei mokytojas neturi pašaukimo, mokykloje jam bus sunku. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Karjeros centro vyriausiosios koordinatorės Daivos Pugevičienės, mokytojo profesija yra viena iš penkių, į kurią jauną žmogų turėtų atvesti būtent pašaukimas. Tam, kad savo tikrąjį pašaukimą atrastų, 9-12 klasių moksleiviai turėtų įveikti 3 žingsnių programą bei daugiau laiko skirti savęs pažinimui. Aklai pasikliauti tėvų nuomone irgi yra neteisinga: statistika rodo, kad net apie 66 proc. moksleivių pasirenka tą profesiją, į kurią juos pastūmėja tėvai, ir tai nebūtinai yra tas kelias, kuris nuveda į sėkmę ir laimę.
Kokios tos penkios profesijos, kurios vadinamos profesijomis iš pašaukimo? D. Pugevičienė vardija: sakoma, kad tai kunigas, mokytojas, medikas, karys (gelbėtojas, gaisrininkas, policininkas) ir teisininkas.
„Moksleiviai, kurie mokosi 9-12 klasėje, turi žengti tris žingsnius link savo profesinių pasirinkimų. Visų pirma jie turi pažinti ir sužinoti kiek įmanoma daugiau apie save ir juos supantį pasaulį – ką siūlo ugdymo įstaigos, darbo rinka. Po to – pasirinkti, galiausiai – pasitarti, konsultuotis, jei kyla abejonių ar sunku apsispręsti ir taip susidėlioti taškus“, – sako pašnekovė.
Priminė tėvų reakcija: šito tai jau nebus!
Anot D. Pugevičienės, devintokas turi skirti nemažai laiko savęs pažinimui. To tinkamai nepadarius, sudėtinga bus žengti pirmuosius pasirinkimo žingsnius. Dešimta klasė yra tas laikas, kai jaunas žmogus renkasi, toliau nuosekliai pažindinasi su savimi, bando suprasti, kas jam patinka, kokie jo interesai, vertybės, asmeninės savybės, kokios stiprybės ir silpnybės, ir tai, ar tos asmeninės savybės tinka vienai ar kitai profesijai, apie kurias jis galvoja. Pažinus save, metas atsigręžti į studijų, darbo pasaulį ir susipažinti su galimybėmis, kurios laukia užvėrus gimnazijos duris.
„Yra buvę atvejų, kai individualiose konsultacijose, kuriuose dalyvauja mokinys su tėveliais, mokiniui prakalbus apie tai, kad jis norėtų tapti mokytoju, tėveliai sureaguoja gan skaudžiai: „to tai jau tikrai nebus“. Tokių tėvelių klausiu: jei nebus mokytojų, kas mokys jūsų vaikus ir anūkus? Mokytojų jau dabar stipriai stinga. Labai norėčiau, kad jau šiandien pradėtume kalbėti apie mokytojus pagarbiai. Taip, šis darbas sunkus, bet tai nereiškia, kad turime atbaidyti mokinius nuo tokio jų pasirinkimo, ypač, kai mokinys gan argumentuotai pasako, kodėl jis renkasi tokį kelią. Matosi, kad savęs pažinimui jis skyrė daug laiko“, – įsitikinusi D. Pugevičienė.
Vienuoliktokai, pasak jos, jau gali išbandyti save įvairiose veiklose: keliaudami, savanoriaudami, šešėliaudami, dalyvaudami stovyklose. Be abejo, tai mokiniai gali daryti ir dešimtoje klasėje. Viskas priklauso nuo jų noro ir tikslų karjeros atžvilgiu.
Dvyliktokas dar iki šimtadienio turėtų būti pasirinkęs mažiausiai tris studijų programas, kurios jam tiktų, patiktų, pažiūrėti giliau, ką mokysis visų studijų metu. Ar tikrai tai bus tie studijų dalykai, kurių jis tikisi. Svarbu turėti planą A, B ir C bei „pabėgimo planą“. Jis praverčia ne tik nesėkmės atveju, kai egzaminai nepasiseka ir tenka rinktis iš naujo, bet ir tada, kai mokinys išlaiko visus egzaminus geriau nei tikėjosi ir gali rinktis studijuoti ką tik nori. Jei visi žingsniai būna apgalvoti „ką darysiu, jei bus taip ir taip“ sutaupoma laiko ir nervų. Išlaikius egzaminus ir gavus rezultatus, pradėti galvoti, kur stoti, kuo norėčiau būti yra ne pats geriausias pasirinkimas.
„Jei jaunuolis neapsisprendžia ar jam nepavyko, stoti studijuoti bet kur tikrai nepatariu. Gal geriau padaryti metų pertrauką. Skirti ją savęs pažinimui, savanoriavimui, darbui ar karo tarnybai. Tie metai gali būti laikas, ypač jei to nepadarei mokykloje, investuoti į save. Pažinti save, atsakyti į klusimus: ko aš noriu, ką galiu ir ko negaliu? Pabandyti padirbėti pasirinktoje srityje, o tik tada rinktis studijas. Kai mokinys neapsisprendžia, nes pasirinkimai labai skirtingi, pavyzdžiui, būti mokytoju ar gaisrininku, teisininku ir akušeriu ir pan., patinka labai skirtingos sritys, visi dalykai sekasi labai gerai ir per sunku sprendimą priimti pačiam, gali pagelbėti karjeros konsultantas ar atliktas testas – tai gali užvesti ant kelio“, – sako pašnekovė.
Sėkmingas ar laimingas?
Pasirodo, net apie 66 proc. mokinių savo profesinį kelią renkasi su tėvų įtaka. Jei tėvai sako, kad jo vaikas tuo ar anuo tikrai nebus, arba jis gali stoti tik ten, ir ne kitur, tai nėra geri patarimai. Pasakymas „ką bepasirinksi, viskas bus gerai“ irgi nepadeda mokiniui.
„Jei norite vaikui padėti ir patarti, ateikite į mokyklos susirinkimus, domėkitės, kuo gyvena jūsų vaikas, kas jam sekasi, o ko jis nemėgsta. Diskutuokite ir kalbėkitės su vaiku. Domėkitės, kokios yra stojimo sąlygos, nes jos keičiasi, kuo mažiau pasikliaukite nuostatomis. Dauguma negali to padaryti, nes jau turi savo kategorišką nuomonę, kuri atsiranda iš savo pačių neišsipildžiusių svajonių, o galbūt iš kartos į kartą tęsiamo profesinio kelio ar savo paties klaidų, blogos patirties, – pastebi pašnekovė. – Tėveliams, kurie trokšta, kad jų vaikas rinktųsi prestižinę profesiją, galiu pasakyti tik vieną: kiekvienas žmogus, pasirinkęs savo kelią iš pašaukimo, tą profesiją ir daro prestižine, nes jis dirbą mylimą darbą. Jei galvojate, kad jūsų vaikas turi žūtbūt tapti sėkmingu specialistu, padaryti sėkmingą karjerą, paklauskite savęs, ar norite, kad jūsų vaikas būtų sėkmingas, ar laimingas studijuodamas, o paskui ir dirbdamas tai, kas jam patinka, kas sekasi?“
D. Pugevičienė neabejoja: tėvų vaidmuo yra kalbėtis su vaiku, diskutuoti, kokios jo asmeninės savybės tiktų vienai ar kitai profesijai, ką jis pats norėtų studijuoti, kodėl jis to norėtų. Ir svarbiausia – pasikalbėjus leisti vaikams patiems rinktis, klysti, ieškoti. O tada, kad ir ką bepasirinktų , juos palaikyti ir lydėti pasirinktų studijų keliu, leisti iš naujo rinktis ir keisti nesėkmės atveju.
Turėti drąsos ir nebijoti klysti
„Dažnai girdime sakant, kad mokytoju gali būti tik tas, kas turi pašaukimą. Tuomet tokia aš ir esu“, – kalbėdama apie savo karjeros pasirinkimus, šypteli VDU edukologijos doktorantė, pradinių klasių mokytoja metodininkė bei mokyklos „Vitlio licėjaus“ direktorė Jovita Ponomariovienė.
Dėl to, ką tvirtina, ji yra visiškai tikra: kiek save mena, nuo pat mažų dienų svajojo tapti mokytoja, ir, žaisdama vaidmeninius žaidimus, visad norėjo būti būtent mokytoja: pati rašydavo diktantus, pati juos taisydavo ir pan. Ši rolė taip patiko, kad ir baigusi mokyklą ji nenorėjo rinktis jokios kitos profesijos – rinkosi tik tarp to, ar tapti pradinių klasių, ar kalbų mokytoja.
J. Ponomariovienė neabejoja, kad mokytojas, kuris nori būti autoritetingas profesionalas, privalo turėti tam tikras savybes – jis turi būti drąsus ir pasitikintis savimi, nes jam nuolat teks stovėti prieš klasę. Tai turi būti lyderis ir autoritetas vaikams. Ir – kone svarbiausia – jis turi nebijoti klysti, nes net ir mokytojas negali visko žinoti, išmanyti ir mokėti. Ypač šiais laikais, kai vaikai daug keliauja po visą pasaulį, daug ką mato, patiria, sužino, taigi, mokytojas turi nuolat tobulėti kartu su vaikais.
Paklausta, kokių mokytojų tikisi ir laukia šiandieninė mokykla, J. Ponomariovienė sako, kad inovatyvių, nuolat ieškančių, aktyvių, tokių, kurie vaikams yra įdomūs ir kurių pamokose vaikai nori dalyvauti.
„Kai pagalvoju apie darbą ofise, suprantu, kad manęs tai visiškai netraukia. Ateini ryte į darbą, įsijungi kompiuterį, skaitai laiškus, į juos atsakinėji, kitą dieną – vėl tas pats. O mokytojo diena yra visiškai kitokia, nes niekada nežinai, kas tavęs tądien laukia. Nėra kelių tokių pačių pamokų. Vieną dieną gali tapti Hario Poterio ar Pepės Ilgakojinės herojumi, kitą – su vaikais stovyklauti, keliauti į išvykas, dalyvauti renginiuose. Nuolat bendrauju su mažais vaikais, paaugliais, jų tėvais – ta dinamika yra nuostabi. Tai sužadina motyvaciją tobulėti, augti, plėsti savo žinias“, – pasakoja doktorantė.
J. Ponomariovienė pastaraisiais metais vadovauja vienai iš ugdymo įstaigų – yra vienos Vilniaus privačios mokyklos vadovė, tad ji yra puikus pavyzdys, paneigiantis mitą, kad mokytojas negali padaryti vertikalios karjeros. Anot pašnekovės, mokytojo galimybės labai plačios: jis gali dalyvauti darbo grupėse, įsitraukti į miesto veiklą, dalyvauti Nacionalinės švietimo agentūros projektuose, gali siekti aukštesnės kvalifikacijos kategorijos, tapti mokytoju metodininku, ekspertu ir pan. Gali tapti ir direktoriaus pavaduotoju, skyriaus vedėju ar mokyklos vadovu.
„Mano karjera prasidėjo nuo mokytojos darbo. Žinau, ką reiškia kasdienis darbas klasėje, tuo pačiu, koks yra direktoriaus pavaduotojo ir mokyklos vadovo darbas, nes pati visa tai praėjau. Tad labai raginu ir kviečiu visus, kurie neabejingi darbui su vaikais, drąsiai rinktis mokytojo kelią. Tapkite mokytojais, kurie augins ir mokys jaunąją kartą, įkvėps juos naujoms idėjoms ir darbams. Tapkite mokytojais, kuriuos moksleiviai prisimins visą likusį gyvenimą“, – ragino J. Ponomariovienė.
Nerijus Žeronas