Dineta Babarskienė
Lazdijų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje rašytoja, žurnalistė, literatūrinės Juozo Tumo-Vaižganto premijos laureatė Loreta Jastramskienė prisipažino, kad labai norėjo atvykti į Lazdijus. Tiesa, kodėl, iškart neatskleidė. Tai pasakė susitikimo pabaigoje. Rašytoja džiaugėsi, kad į Lazdijus atvyko pristatyti būtent penktosios savo knygos „Visada, Tėve, bus Amerika“. Šią knygą ilgus metus, kaip pati sakė, „rašė nerašydama“: tam reikėjo subręsti. Knygą išleido leidykla „Homo liber“. Loreta Jastramskienė – romanų „Vanduo nemoka kalbėti“, „Juokingos moters agapė“, novelių romano „Įpėdiniai“, esė knygos „Bilietas į Grįžulo Ratus“ autorė.
Lazdijų kultūros centro folklorinio ansamblio „ Riecimėlio“ vadovė Regina Kaveckienė pasidžiaugė, kad dar yra kam dainuoti jautrias tremtinių dainas, yra dar kas jas ir klauso. Taip nuo dainos „pereita“ prie Loretos Jastramskienės penktosios knygos „Visada, Tėve, bus Amerika“. O tada jau pokalbis tarp rašytojos ir literatūrologo Viliaus Gužauskio.
Sukrečiančios sovietinės Lietuvos okupacijos pasekmės lyg dūmas neišnyko: jos jaučiamos net dabartinėse kartose. „Aš jaučiu, atpažįstu tuos žmones, kurių artimieji buvo ištremti. Iš akių, iš žvilgsnio pamatau”, – prisipažino rašytoja. Potrauminio streso sindromas lydi iki šių dienų jų vaikų gyvenimus.
Autorė neslepia, kad jos tikslas buvo papasakoti apie tremties baisumus, bet ji visai nenorėjo, jog skaitytojai verktų skaitydami jos knygą, tačiau ne viena skaitytoja vis tik prisipažino, kad jau nuo pirmųjų puslapių verkė. Knyga jaudina, „užkabina“ jautriausias sielos stygas. Autorė remiasi artimųjų patirtimis, autentiškais įvykiais, istoriniais faktais. Tai skausminga ir jai pačiai, mat ji klausėsi savo tėčio pasakojimų, kuris, anot jos tvirtinimo, labai stiprus vyras, bet pasakodamas verkė: Sibire patirti žiaurumai, kančios neapleido jo visą gyvenimą, vis sugrįždami prisiminimuose. Labai ramiai, o kartu ir labai jautriai autorė pasakoja apie savo knygą, nors pripažįsta, kad skaudžių, sukrečiančių pasakojimų jos knygoje tikrai daug. Jos nuoširdus prisilietimas prie temos, kuri ir šiandien gyva, nepaliko abejingų. Juolab, kad karas Ukrainoje mus visus padarė jautresniais, labiau vertinančiais tai, ką turime: taikų gyvenimą savoje šalyje, tikėjimą ateitimi, viltį.
Jos romano veiksmas vyksta Lietuvoje ir Sibire. Sunkia širdies liga sergantis Liudvikas Kardelis supranta, kad gyventi liko nedaug. Atvežtas į ligoninę Vilniuje, jis mintimis nuklysta į vaikystę, pasakoja palatos kaimynui Valerijui apie savo išgyvenimus tremtyje. 1941-ųjų birželio 14-osios naktis, tremtis į Sibirą ir pabėgimas iš jo. Nors vienas po kito miršta tremtiniai, Liudvikas su motina Elena viliasi išlikti, nes žino, kad jo tėtis Simonas, išėjęs ginti Lietuvos, bus pasitraukęs į Ameriką ir jie būtinai kada nors susitiks. Štai kodėl ta Amerika knygos pavadinime! Anot pačios rašytojos paaiškinimo, Amerika – tai lyg tikėjimo, lyg vilties simbolis, lyg laiškas, kurio ilgai laukė ir jos pačios šeima, bet nebūtinai tai laiškas, išpildantis lūkesčius, norus ar svajones.
Ir dar viena įdomi detalė knygoje: tremtyje mamai ir jos mažam sūnui pagelbėja vyr. gydytojas – ukrainietis. Autorė sako, kad rašant reikia įsivaizduoti savo herojų, tokį ji įsivaizdavo, taip ir parašė, nors tada apie karą Ukrainoje dar nebuvo nė kalbos. Dabar į šią autorės pasirinktą detalę romane žiūrime dar kitaip nei anksčiau: žvelgiame atidžiau, juntame šiltą bendrystę.
Ir dar apie tą Loretos norą atvykti į Lazdijus. Papasakojo, kad jos mama atvyko gimdyti į Veisiejus, tačiau dėl labai žemiškos ir paprastos priežasties to buvo neįmanoma padaryti: išdažė grindis, o šios neišdžiūvo, tad jos mama skubiai buvo nuvežta gimdyti ten, kur arčiausia… į Lazdijus. „Tad aš gimiau Lazdijuose, tikrai žinau, kad gimiau Lazdijuose, nors užaugau, 18 metų gyvenau Alytuje, o ir mano pase įrašyta, kad gimiau Alytuje“, – atskleidžia itin įdomią savo biografijos detalę rašytoja, žurnalistė, literatūrinės Juozo Tumo-Vaižganto premijos laureatė Loreta Jastramskienė. Tad Lazdijų viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Asta Mickevičienė, dėkodama svečiams už jautrią popietę bibliotekoje, pasidžiaugė dar viena pažintimi su… kraštiete.