Atėjusi žinia tiesiog nubloškė ant žemės ir ašaros patekėjo. Juk tik vakar juokavome ir smagiai šnekėjomės apie ūkio reikalus.
Nuo ryto visa esybe mokėsi sūrininkystės amato, o vakare – breiko siautulys ant Dargužių kaimo pirkios grindų. Jau tuomet jis atrodė keistuolis. Šviesus ir skvarbus jo protas dažnai priversdavo suklusti – matė dalykus paprastai ir iš esmės. Vėliau išgynė savo bandą per Dzūkijos pievas ir miškus iki Kabelių. Pestute. Apie septyniasdešimt kilometrų. Tik su piemens lazda, šalia kumelė Kotra tempė mantą, o Romas ir kiti bičiuliai – palaikė kompaniją. Jau nebeatrodė toks keistuolis, veikiau – keliautojas ieškantis prasmės. Tuomet prisijungė kitas prasmės keliautojas – Giedrius. Tapo jauku ir gera gyventi tokios draugystės kaimynystėje. Skambėjo varinis puodas, brendo pats skaniausias sūris, o trumpi pokalbiai tarp ūkio darbų išliko skvarbūs ir iš esmės.
Sudie Kaimyne… te būna Tau lengva žemelė.
Bet Audriaus pradėta graži ir prasminga istorija nesibaigė, tikiu jog ji tęsis. Tik reikia surasti stiprybės ir susitelkti.
Mintyse su jo šeima ir artimiausiais.