Dineta Babarskienė
„Ankstus rytas. Aš vos išlaukiu, kol leidykla atvers duris, ir štai ji – mano antroji, jau su manim. Labai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie knygelės išleidimo!“ – taip savo „Facebook“ paskyroje pasidžiaugė poetė Vaiva Milončiūtė, kilusi iš Aštriosios Kirsnos kaimo.
– Koks jausmas laikyti rankose antrą savo poezijos knygelę? Ar drąsiau? Ar kitaip – juk jau antroji.
– Atsakysiu taip – tikrai drąsiau ir tikrai kitaip. Paėmus į rankas „Vasaros namus“, mano viduje įvyko tikra dvasinė revoliucija. Pasijutau tokia stipri, drąsi ir tvirta! Dabar jau esu abiem kojomis įžengusi į tą pasaulį, apie kurį tiek svajojau. Tuo labiau, kad mano poeziją skaito, ja džiaugiasi ir mane palaiko daugybė žmonių. Tai ir džiaugsmas, ir savęs įprasminimas, ir smarkiai pasikeitusi gyvenimo kokybė. Norisi ir kitus padrąsinti daryti tai, apie ką iš tiesų svajojat ir ko labai trokštat. Tai galbūt nebus lengva, kaip nebuvo ir man, bet tai vienintelis būdas gyventi laimingai – kai darai tai, nuo ko iš laimės spurda širdis.
–Apie ką ji? Ką pasakojate savo eilėraščiais? Ką perskaitys, išgirs, pajus skaitytojai Jūsų eilėse?
– Beveik visi knygelės eilėraščiai rašyti vasarą. Pats pirmasis gimė dar pavasarį, kai lietui lyjant užsisvajojusi myniau dviračio pedalus miško taku iš Nidos į Preilą, paskutinis – jau artinantis rudeniui. Rašau apie gamtą, vasaros džiaugsmus, akimirkos trapumą, meilę, vaikystę, sielos troškimus… Štai vienas pirmųjų knygelės eilėraščių pavadinimu „Eisiu“: „Aš eisiu ten, kur debesys dangum klajoja / Kur gurgžda sausas smėlis tarp delnų / Kur pienės kilimais minkštais nukloja / Kelius mano ateinančių dienų. / Aš eisiu ten, kur plaukia džiaugsmo upės / Gerumas kur – lyg duona tarp žmonių / Kur Saulė ankstų rytą danguj supas / Ir kur gyvent smagu be pažadų. / Aš eisiu ten, kur viskas yra Tikra / Kur mano Širdžiai gera ir ramu / Tu palydėk mane, Širdies manoji upe / Takus nuplauk man einant gerumu…“
Viskas yra mano išgyventa, išjausta iki sielos gelmių. Tuo man ir patinka rašymas, nes rašydama leidžiu sau jausti. O dar smagiau būna, kai ir su kitu tuo jausmu pasidalini. Man labai patinka psichologės, kuri, beje, yra kilusi iš Alytaus, Viktorijos Šatkauskienės žodžiai: „Mūsų talentai mums nepriklauso, jie eina per mus tam, kad padėtum šalia esančiam“. Tai kai sulaukiu atsiliepimų, kad mano eilėraščiai kažkam pakėlė nuotaiką ar padėjo išgyventi tą jausmą, kurį aš jaučiau rašydama, būnu labai laiminga.
– Kiek eilėraščių joje?
– Knygoje 64 puslapiai, 64 eilėraščiai; viršelį ir iliustracijas kūrė šiauliškė dailininkė Indrė Šaulianskaitė. Jų fragmentai paimti iš kaunietės menininkės, poetės, dr. Jūratės Stankevičienės, su kuria jau esame artimai susibičiuliavusios, paveikslo, jam knygoje yra skirtas vienas eilėraštis. Beje, kitą savo knygą ketinu iliustruoti jau pati, nes labai norisi išbandyti save dar vienoje sferoje – tapyboje, kuri mane ypač vilioja ir traukia.
– Kiek laiko užtruko parašyti, sukurti, sudėlioti savo antrąją poezijos knygą?
– Knygelę „Vasaros namai“ rašiau apie keturis mėnesius, na, o kol ji išvydo pasaulį, prireikė dar beveik vienuolikos mėnesių. Matyt, taip turėjo būti. Išlaukti savo trokštamo kūrinio kartais irgi reikia mokėti.
– Išleidote Punske. Žinau, kad ši vieta Jūsų šeimai itin brangi.
– Taip, tai labai artima mums vieta. Punske gyveno ir ten yra palaidoti tėčio seneliai – mano proseneliai Pečiuliai. Galbūt todėl vos tik atvykusi pajutau tai vietai keistą artimumo jausmą.
– Pirmąją savo knygą pristatėte ir gimtinėje, Dzūkijoje, ir pajūryje? Ko gero, teko pabendrauti su buvusia Lazdijų viešosios bibliotekos direktore Renata Rudiene, dabar jau besidarbuojančia Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešojoje bibliotekoje? Kaip sekasi susikalbėti dviem dzūkaitėms pajūryje? Ar sulauksime ir antrosios knygos pristatymų tiek Lazdijuose, tiek Klaipėdoje?
– Jūs teisi, pirmosios knygelės „Sielos žingsniai“ pristatymai vyko gimtojoje Aštriojoje Kirsnoje, Lazdijuose, Punske, taip pat ir pajūryje – Palangoje, Klaipėdoje. Deja, kol kas artimiau su bibliotekininke Renata Rudiene nesusipažinome – vieno renginio nepakako. Manau, mes tai tikrai padarysime kitų renginių metu. Na, o kol kas, šiek tiek atsikvėpusi po taip ilgai lauktos knygos pasirodymo, ketinu belstis ir į Lazdijų, ir į Klaipėdos bibliotekų duris ir prašyti padėti suorganizuoti „Vasaros namų“ pristatymus.
– Tai antroji knyga, bet toli gražu ne paskutinė?
– Ne, tikrai ne paskutinė. Pas dailininkę Indrę neseniai iškeliavo trečiosios – vaikiškos knygutės „Girios pasaka“ iliustracijos, sukurtos mano draugės dukros, aštuoniolikmetės Miglės Melnikovos. Žavėjausi šios merginos piešiniais nuo pat jos vaikystės, o dabar džiaugiuosi šovusia į galvą idėja Miglės iliustracijomis papuošti savo knygas. Be abejo, rašau ir toliau. Planuoju per artimiausius trejus–penkerius metus išleisti dar vieną eilėraščių, prozos ir viso gyvenimo prisiminimų knygą. Atskleisiu dar vieną paslaptį – dar šią vasarą profesionalioje garso įrašų studijoje ketinu pradėti įrašinėti savo sukurtas dainas. Juk Klaipėdos universitete studijavau ne tik lietuvių kalbą ir literatūrą, bet dar mokiausi ir dainavimo bei muzikavimo meno. O kuriant eiles, netikėtai ėmė atplaukti ir jų melodijos. Tai man labai nauja ir be galo įdomu. Taigi, jeigu viskas sėkmingai klostysis, netolimoje ateityje galėsiu pasidalinti ir savo sukurtomis dainomis.
– Vasara prie jūros… Ką veikiate?
– Oi, vasara prie jūros – tai pats karštymetis. Sulaukiame nemažai norinčių pailsėti prie jūros giminaičių, dar ėmiausi organizuoti vaikų poilsio stovyklas, taigi judesio, veiklos tikrai netrūksta. Jau nejučia kartais paniūniuoju savo sukurtą dainą: „Ramybė nusileis į mūsų sielas / Kažką kuždės tyliu ramiu balsu / Ir šventas bus ruduo pas mus atėjęs / Padovanojęs žemiškų džiaugsmų“.
Lauksiu savo kraštiečių knygos pristatymuose!