Aidas Kelionis
Dar niekada gyvenime taip nebuvau pasiilgęs lietaus. Žinau, kad vėlyvą rudenį, kai įsivyraus darganos ir ankstyva tamsa praris didžiąją dalį paros, tie įkyrūs rudeniniai lietūs neatrodys nei mieli, nei malonūs, bet dabar jų laukiu ir niekaip nesulaukiu. Laukiu, kada lietaus lašai sutarškės ant palangės ir pasibels į langą. Visuomet, kai lyja dieną, atsitraukiu užuolaidą ir stebiu, kaip lietaus šuorai iš dangaus liejasi ant žemės. Vėlų vakarą arba naktį išgirdęs, kad lyja, visuomet praveriu kambario langą ir klausausi mielo lietaus barbenimo.
Ypač mieli ir malonūs šilti vasaros lietūs. Jeigu nebūni pasiėmęs lietsargio, atsistoji kur nors po medžiu ir klausaisi palaimingo šlamėjimo. Bet dabar dangus užsispyrė nors tu ką – nelaistysim žemės ir viskas. Jūs ten darykit ką norit: užpirkit mišias, melskitės Jėzui, Abraomui, Alachui, Mahometui, Budai ar dar kam nors, kas tik jums ateis į galvą.
Verkia dzūkeliai, kad nėra lietaus, kuris nuplautų siaurų asfaltuotų kelių pakeles, žvyrkelius ar miškų keliukus. Viskas dulka, kad tu nors pasiusk. Miškai išdžiūvę traška, braška. Apie rimtus grybus, išskyrus voveraites kur nors Kapčiamiesčio girioje, lieka tik pasvajoti ir apskritai neaišku, ar jų šiemet dar bus. Bet gamtoje vis dėlto turi būti kažkokia pusiausvyra. Nėra grybų Dzūkijoje, kur paprastai jų būna, užtat yra grybų ir net labai daug kitose Lietuvos vietose. Pilnas feisbukas nuotraukų. Ir ne šiaip keliolika ar keliasdešimt grybų karalių baravykų, o šimtai. Pilnos pintinės, krepšiai, maišai ir bagažinės baravykų!
Prisipažinsiu, kad esu abejingas grybavimo aistrai. Tiesa, man labai patinka pasivaikščiot po mišką. Tiesiog pasidairyti į medžių viršūnes, parymoti ant išversto medžio ar kelmo, bet visiškai apsieinu be grybų ieškojimo ir jų rinkimo. Kad nepagalvotumėte, jog gyvenime nesu nei karto grybavęs, iš karto pasakysiu – tai netiesa. Kažkada, dvidešimto amžiaus pabaigoje, buvo susidariusi visai šauni ketveriukė, kuri kas antrą dieną anksti ryte skubėdavo į Kapčiamiesčio miškus. Labai gaila, kad iš tos ketveriukės gyvi jau tik du žmonės, bet labai dažnai prisimenu mūsų išvykas į mišką. Reikės kada paprašyt kokio grybautojo, kad pasiimtų ir mane į tuos miškus. Norisi prisiminti trisdešimties metų senumo laikus.
Kol kas kiekvieną šių metų rugsėjo rytą saulė užsispyrusi šviečia į mano kambario langą ir šaiposi iš manęs, lyg sakydama, kad, bičiuli, nors tu ir labai lauki lietaus ir gal net velniškai daug atiduotum už tai, kad jau šiandien jis subarbentų į tavo langą, bet tai bus toli gražu dar ne šiandien, ryt ar poryt.