Gegužės 9-ąją kasmet Maskvoje vyksta neįtikėtinai didelė ir pompastiška šventė. Jau dvidešimt treji metai iš eilės, kaip stovi Rusijos prezidentas Putinas su Medvedevu ir jų klapčiukai. Žygiuoja kariai, važiuoja tankai ir šarvuočiai, mašinos veža raketas, skrenda lėktuvai ir t. t. Rusija garsiai ir pompastiškai mini eilines Antrojo pasaulinio (ten dar vadinamo Didžiuoju tėvynės) karo metines. Ir, kaip jau įprasta, ši valstybė giriasi, kad nugalėjo ir sutriuškino fašistinę Vokietiją atnešdama pasauliui laimę ir gėrį, pamiršdama pridurti, kad po karo Europa buvo padalinta į dvi dalis: tuos, kuriems pasisekė – liko laisvojo pasaulio dalimi – ir tuos, kuriems laimingas gyvenimas baigėsi, nes prasidėjo sovietinė okupacija, trukusi pusę amžiaus.
1939 metais spalio 10 dieną buvo pasirašyta Lietuvos ir SSRS sutartis dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo nepriklausomai Lietuvos respublikai bei Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis. Aišku, primesta „didžiųjų draugų“ iš rytų. Pagal šią sutartį turėjome į savo teritoriją įsileisti SSRS kariuomenės įgulas. Lapkričio viduryje Lietuvoje įsikūrė 20 000 raudonarmiečių, kai tuo tarpu mūsų kariuomenėje tuo metu buvo 32 000 karių.
1939 metais spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė jau buvo Vilniuje. Jo atgavimas netapo džiugiu įvykiu, kokiu galėjo būti. Tuo metu buvo populiarus posakis: „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Plėšri ir agresyvi Sovietų Sąjunga, vadovaujama J. Stalino, ilgai nelaukė ir išgalvojusi nebūtą priežastį (atseit, Lietuvoje buvo nužudytas sovietų karys) 1940 metų birželio 14 dieną paskelbė ultimatumą Lietuvai – sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotas SSRS karines pajėgas. Mūsų valdžiai nutarus nesipriešinti ginklu, birželio 15-osios popietę į Lietuvą įžengė 15 sovietų divizijų – apie 150 000 karių. Mūsų šalis buvo okupuota. Teliko formalumai – paleisti Seimą, išrinkti liaudies Seimą, kuris liepos 21 dieną paskelbė Lietuvą sovietine socialistine respublika. Liepos 30 dieną gauja mūsų tautos išdavikų nuvyko į Maskvą parvežti Stalino saulės. Rugpjūčio 3 dieną, SSRS Aukščiausiosios tarybos nutarimu, Lietuva inkorporuota į SSRS. „Draugiška“ Sovietų Sąjunga ėmėsi įvedinėti „tvarką“ mūsų krašte. Iš karto po 1940 metų birželio 15 dienos prasidėjo represijos ir trėmimai. Tad nieko nuostabaus, kad kai 1941 metų birželio 22 dieną Vokietija pradėjo puolimą prieš Sovietų Sąjungą, sužibo viltis, kad nors kuriam laikui Lietuvoje bus nutrauktas sovietų teroras. Kare susigrūmė vienas kito verti represiniai režimai. Laimėjus Sovietų Sąjungai, Lietuva vėl buvo „priglausta“ po raudonu sparnu. Sovietai su keleriopa energija vėl ėmėsi represijų, masinių trėmimų ir kitų veiksmų, naikindami nepriklausomos Lietuvos tautos žiedą. Didieji mūsų tautos didvyriai Lietuvos partizanai tarė: „Neisim, broliai, į vergiją“. Miško broliai po SSRS pergalės kare dar dešimt metų priešinosi reguliariajai sovietų kariuomenei, kuri su „kaimo bernais“ vargo žymiai ilgiau nei su nacistinės Vokietijos itin gerai paruošta kariuomene. Amžina garbė ir šlovė mūsų didvyriams – Lietuvos partizanams! Jų gyvenimas, žygiai ir kovos yra ir bus aukso raidėmis įrašytos į garbingiausius ir svarbiausius lietuvių tautos metraščius visiems laikams.
Tad Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje nesibaigė 1945 metų pavasarį, ir gegužės 9-oji mums nėra jokia šventė, o tragiška ir liūdna data, po kurios Lietuva buvo palikta penkiems dešimtmečiams vargti sovietų imperijoje. Dar turėjo nutekėti daug vandens iki 1993 m. rugpjūčio 31 d., kai paskutinis sovietinės armijos karys paliko laisvos Lietuvos teritoriją.