Pradėsiu ne nuo to galo, pavėlavusi, ir lįsiu, galima sakyti, per adatos skylutę į paraštes, bet kur, kur rasis vietos ilgai netesėtam pažadui.
Tai štai, buvo toks „Saulės linijos“ laivas į salą, bilietas kainavo trisdešimt eurų. Plaukdama solidžiu laivu banguojančia jūra, kaip per sviestą, į vieną Estijos salų, vis keisdama vietas, pirmas, antras aukštas, galiausiai kepdama saulėje trečiame aukšte, supratau, kad tai geriausia, ką galiu įsigyti už pinigus.
Laivas dingo, o ir visos vasaros rutinos, kurias sukūriau karantino metu tik gimus vaikui, sudūlėjo ir išbluko, norėjau naujų vėjų.
Ankstyvą pavasarį išgirdau apie Eglę ir Roką Kašėtas, jų organizuojamą dzūkų kultūros festivalį „Čiulba ulba“. Perskaičiusi programą, supratau, kad atsirado galimybė keturias savo gyvenimo dienas patikėti į labai geras rankas. Festivalio programa buvo per gera, turiu omeny, per gera būti tikra, pati viena būčiau pradingusi renginių gausybėje. Kai perskaičiau, kad bus ir „Vaikų kiemukas“, tapo aišku, kad šia pažinimo saldybe reiks dalintis ir su savo atžala.
Važiuosiu, važiuosiu ir sūnų paimsiu – tai buvo dovana sau ir jam, norėjau geriau pažinti Dzūkijos krašto tradicijas, tarsi į upę, į kurią, sako, antrą kartą neįbrisi, atsigulti ir leisti tekėti tam gyvenimui, kuris kažkada virė – amatai, žemės darbai, vakaruškos, pasidainavimai, vaikų rateliai, žaidimai, skaitymai.
Liepa, vidurvasaris. Jau reiks traukti gyvenimo žuvį, o aš net meškerės neužmečiau. Slepiuosi po pūkine antklode nuo saulės šviesos Taline, mediniame name, įmirkusiame nuo savaitę besitęsiančio lietaus.
Perku bilietus. O dar sako, kad laimės nenusipirksi… Pamanyk.
Nors tuo metu, kai bilietai elektroninio pašto dėžutėje, viskas atrodo kaip miglotas sielos išpirkimo iš komforto gniaužtų sandoris, Talinas–Vilnius–Veisiejai, mano bendražygis keturmetis – „Panešk“.
Ar taip visiems? Rodos, viena ranka įsikibusi rutinos, kita ranka – palapinės, truputį mirštu prieš kiekvieną kelionę, bet grįžtu kaip kitas žmogus.
Anksčiau mieste žvilgsniu gaudydavau „sugrįžusius“ saulės nugairintus veidus, kažkur dar ne čia, kažkur dar miške, prie laužo.
Prie Vilniaus stoties mus paima vienas festivalio dalyvių. Mus ir dar vieną pakeleivę, Danicą. Danica Boyce iš Kanados, tai jos antra kelionė į Lietuvą. Pirmąją praturtino Eglė Kašėtienė, vesdama per Dzūkiją. Jauna kanadietė sakė, kad tąkart įsimylėjo Lietuvą, Dzūkiją: šilumą, etnografiją. Atvykusi šią vasarą, ji pramoko lietuvių kalbos. Danica kuria kokybišką turinį apie folklorą, turi savo tinklalaidę, taip pat rengia kursus internetu.
Kelionė mašina, kurioje nieko nepažįsti, iš rūpestį keliančios virto privilegija.
Danica, aš ir mano keturmetis „Panešk“ einame statyti palapinių, temsta. Šeimos su draugais, žindomi vaikai palapinėse, kibirėlis serbentų, kibirėlis šilauogių, košė – viskam pasiruošta, nugirdau tik: „Pamiršau ūkinį muilą, būčiau išplovus tau marškinukus.“ Festivalis yra šventė dar ir dėl to, kad mes patys atvykom, abejojom, nežinojom, žinojom, pervažiavom Pabaltijį, perskridom Atlantą, o gal tik septynis kilometrus dviračiu, bet atėjom į Sigito Gedos gimtąjį Veisiejų kraštą, kad kaip laužo dūmai į rūbus susigertų Dzūkijos regiono gyvastis. O, pažinimo džiaugsme, kaip gaila, kad neteko festivalio metu nueiti į paskaitą „Gamtos nulemtas gyvenimas – šilų, panemunių ir grumtų dzūkai“ – gyvenimas sudėliotas kaip šokio žingsniai, mikrokosmoso aptvare, regione, išlaikęs savitumą.
Dzūkijos regionas man visad bus didelė šilta Lietuvos krosnis, kraštas, ne perdėm derlingas, bet užvis skaniau – tekantis šiltas dzūkiškas bendravimas, paprastas, juo norisi apsigaubti, įsiminti, atpasakoti.
Dėkui savo sūnui Jokūbui, kad pasistatę palapinę ėjome maudytis Vilkinio ežere, tai buvo, matyt, šilčiausias paliestas vandens kūnas šią vasarą.
Vedant per pasaulį keturmetį, festivalio programa atrodė kaip vaišėmis nukrautas stalas per pasninką, bet prisitaikiau, paleidau.
Kartais sėdėdavau paežerėj, kino pavėsinėj, ir klausydavausi, kaip kalba Sigitas Geda, šios genialios asmenybės pokalbių buvo galima klausytis visą laiką, tai mane be galo džiugino, kad bent į vieną programos dalį aš visad spėsiu, Sigitas lauks manęs dieną ir naktį. Lapinskaitės balsas už kadro, Geda atsakinėja, priešais tingiai linguoja ežero meldai – gyvenimas; jaučiu, kaip sklaidosi, rodos, metus užsitęsęs intelektualinis nuobodulys.
Ryte, susėdę ant rąstinių suoliukų, žiūrėjome teatro „Labas“ pasirodymą vaikams „Rybokėlis“, vakare prie pagrindinės scenos sugužėjome pažiūrėti trupės vaidinimo jau suaugusiems „Aplink vėlas, žamėn klajojancas“ ir ne mes vieni kalbėjom, kad teatras „Labas“ kažkur „išneša“, praskiedžia realybę kitu, dramatiškai juokingu, būviu.
Lėkėm šaudyti iš lankų, ten stovėjom valandą vis laukdami ir vėl savo eilės.
Pasakoju švystelėjimus atminty, daug dalykų, kur norėjau būti – paskaitos, krepšelių pynimai – per ištiestos rankos atstumą, bet kartais tiesiog reikėjo gulėti šešėlyje ir atlaikyti dar vieną „Noriu ledų“ kovą.
Vis matydavau Eglę – ant peties mažylė, kažkur eina, bet niekaip tiesiai neišeina jai eit, vis pakalbina savanorius, pajuokauja, jos veide nebuvo nei įtampos, nei nuovargio…
Visa komanda puoselėjo festivalio dvasią draugystės, bendradarbiavimo, gero ūpo kryptimi ir mus ten nukreipė, bendrystės, pakylėjimo link.
Vakare girliandų šviesoj vaikai sulipo ant didelio akmens ir juokėsi iš savo nejuokingų juokų, vėliau ėmė lakstyti, tildėm, nepavyko, vakarojantys aplink laužą paprašė truputį rimties – nepavyko, kur čia sutramdysi, pažiro nakty, aukštose žolėse žaidė gaudynių.
Tuomet romantiškai apšviestais takais keliavom į vakaronę, ant scenos groja muzikantai, visi šoka, ten ir mano kaimynė iš Lentvario, matau, mokino šokti Danicą.
Mes dingstam, o mano sūnaus draugai dar lieka su mamomis pabūti. Ryte nugirdau, kad mums išėjus pats paskutinis grojęs Baltosios Vokės pramogų centro etnografinis ansamblis „Lalymka“ „davė ciongo“. Džiugu, kad festivalis užleidžia sceną ir drauge su lietuviška regione gyvavusiai lenkų kultūrai.
Išvažiuoju iš festivalio su nauja pažįstama ir jos dvynukėmis, vietinėj parduotuvėj sustojam ledų, vaikai „išlūžta“ mašinoje, o mes kalbamės apie gyvenimą, ką darysime grįžę, iš tikrųjų – ką? Kasdienybe vėl reikės rūpintis patiems.
Tai kodėl tik dabar rašau?
Ruošiu Jus kitų metų „Čiulba ulba“ festivaliui. Komanda jau sukūrusi programą, keisis festivalio vieta (kaip ir kasmet!), Eglė jau pridavė dokumentus konkursui dėl finansavimo, dabar pina svogūnų kasas, grybauja ir laukia kaimelyje žiemos. Gal ir ne pats geriausias metas planuoti, bet juk sakoma – roges ruošk vasarą, ratus taisyk žiemą.
P. S.
Mano nusistatytas teksto apie dzūkų kultūros festivalį parašymo terminas sutampa su svogūninių gėlių sodinimo gairėmis: dviem savaitėm praėjus po centrinio šildymo įjungimo įkišti į žemę, – vadinasi, spėjau.
Nes man atrodo, mūsų indulgencijos, sielos išpirkos yra tos pačios daigelio prigimties, tik puoselėjamos sudygsta, o vieną dieną žiedas sustabdo žvilgsnį ir pliūpteli vilties, gaivos, gyvenimo, tiesiai į… sielą.