Dineta Babarskienė
Paskutinis 2023 metų trečiadienis Lazdijų parapijos „Carito“ savanorėms buvo paskutinė jų prasmingų darbų diena: išdalino stokojantiems maisto produktus, gautus iš prekybos centrų, dar buvo likusių krepšelių su ilgai negendančiais maisto produktais, išdalinti ir šie. Susėdo „Carito“ savanorės ir prie bendro stalo šiais metais paskutinį kartą, tačiau tuoj duris pravėrė… basakojis.
„Trečiadieniais mes, karitietės, susitinkame, išdaliname maistą, susėdame pasimelsti“, – taip apie savo įprastą darbo tvarką pasakoja Lazdijų parapijos „Carito“ vadovė Onutė Juodkienė. Šiais metais savanorės susitiko paskutinį kartą, tad atsinešusios vaišių susėdo prie bendro stalo išgerti arbatos, ilgiau pasišnekučiuoti. „Tačiau tuoj per duris įėjo vidutinio amžiaus lazdijietis. Jis ir anksčiau užsukdavo pas mus maisto, bet retai. Pribloškė tai, kad viena vyro koja buvo sugipsuota, o pirštai nuogi. Tikra ta žodžio prasme nuogi pirštai – nei bato, nei kojinių“, – pasakoja O. Juodkienė. Užėjo, eidamas pas gydytoją, ne be reikalo: atėjo specialiai – paprašyti maisto.
Pasakoja, kad viena savanorė aprišo jo gipsuotą koją polietileniniu maišeliu, kad pirštai nebūtų nuogi. Kaipgi jis su gipsu per balas, purvynus eis ir dar gruodžio mėnesį, tegu ir be sniego, šalčio, bet juk ne vasara! „Pasodinome prie stalo, pavalgydinome: padarėme karštos arbatos, žmogus sušilo, davėme maisto nuo savo stalo, dar pridėjome krepšelį, kad parsineštų namo, kad turėtų, ką pavalgyti“, – dėsto pašnekovė.
„Štai kaip mes palydėjome metus. Su netikėtai užklydusiu basakoju, kuriam reikėjo paprasčiausio dalyko – maisto. Ir tokių žmonių mūsų tarpe ne vienas“, – teigia Lazdijų parapijos „Carito“ vadovė Onutė Juodkienė. Patikina, kad kitais metais trečiadieniais vėl dalins maistą, nes žino, kad stokojančių tikrai yra. „O mūsų netikėtas svečias, jau aprišta koja, pavalgė ir iškeliavo savo keliais su krepšiu maisto. Juk nepaleisi žmogaus baso ir alkano“, – patikina O. Juodkienė.