KAS PO TO?
Buvo laikas, kai nuoširdžiai džiaugiausi dirbdama barista.
Ankstyvais rytais dar prieš pabundant miestui, aš Vilniaus senamiestyje, savo darbo vietoje, garsiai įsijungdavau muziką ir iš lėto imdavau ruoštis būsimai darbo dienai. Ateidavo pirmi apsimiegoję klientai:
– Man dvigubą espresso.
Pasišnekučiuodavome, aptardavome dienos aktualijas, o aš, pabaigusi darbą, skubėdavau į paskaitas.
Nors tuo metu kurso draugai jau galėjo pasigirti „geresniais“ ar tiesiog – darbais pagal profesiją, aš niekada nesijaučiau blogai paragavusi studentiškų darbų duonos.
Kiekviename darbe, kuriame teko dirbti, atrasdavau dalykus ar žmones, kurie man patinka, ir ten nukreipdavau visą savo fokusą.
Išmokti džiaugtis tuo, ką turi, visada atrodė sunkiausia – juk nuolat esame programuojami mintinai išberti savo penkerių metų tikslus ir veiksmų planą, kaip tą pasiekti.
Atrodo, dar net nespėjai įsidarbinti, o jau būsimam darbdaviui turi piešti paveikslą, ką norėsi veikti po to.
Kas bus po to – mes nežinome.
O tai nelabai ir svarbu, jei nemokame džiaugtis viskuo IKI TO.
Monika
@monikapasakoja