Rytoj, kovo 29 dieną, sukanka lygiai dvidešimt metų, kai esame NATO nariai. Atrodo, toks paprastas sakinys, kuriame užfiksuotas istorinis faktas, bet jį rašant man per kūną eina šiurpas, o sielą užlieja nepaprastas džiugesys. Man su amžininkais, galima sakyti, tikrai pasisekė, nes savo akimis matėme daug istorinių įvykių ir juose dalyvavome. Dar mokykloje fizikos kabinete žiūrėjome per televizorių Sąjūdžio suvažiavimo posėdžius, stovėjome Baltijos kelyje, milžiniškoje minioje Vingio parke, džiaugėmės Kovo 11-ąja Lietuvai vėl tapus nepriklausoma valstybe. Kiekvienas iš mūsų šiuos įvykius prisimename savaip, kiekvieno iš mūsų patirtis savotiška ir unikali.
Bet 2004 metais kovo 29 dieną tapome NATO nariais ir ši data yra itin svarbi ne tik mūsų šaliai, bet ir visoms kitoms valstybėms, priklausančioms šiam kariniam gynybiniam blokui. Kažkada tai buvo tik tolima ir nereali svajonė, o dabar jau dvidešimt metų egzistuojantis faktas. Kažin, ar mums būtų pavykę išlaikyti nepriklausomybę be šio galingo gynybinio skydo? Tikrai, ne. Rytuose prieš dvejus metus vėl prabudęs blogis kasdien daužo norinčią likti laisva ir nepriklausoma brolišką Ukrainos valstybę. Didžiausias pasaulio teroristas ir nusikaltėlis V. Putinas neduoda ramybės ne tik Ukrainai, bet ir kiekvienai laisvai valstybei. Taip, tokia jau yra blogio natūra – kol jis egzistuos ir nebus visiškai sutraiškytas, tol negalėsime iki galo būti ramūs ir mes.
Kai būnu Lazdijuose ir tenka eiti pagrindine šio miesto aikšte, visuomet pasižiūriu į plazdančią NATO vėliavą. Gal kas nors pasakys, kad pirmiausia reikėtų pasižiūrėti į paminklą, skirtą didvyriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę ar Lietuvos ir ES vėliavas, bet esu įsitikinęs, kad jeigu ne mūsų narystė NATO, tuomet nebūtų ir kitų mūsų laisvės simbolių. Rusija bijo NATO kaip velnias kryžiaus.
2002 metų lapkričio 22 dieną Vilniuje lankėsi 43-iasis JAV prezidentas G. W. Bushas, kuris Rotušės aikštėje pasakė istorinę kalbą, o joje nuskambėjo istorinė frazė: „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu.“ Ši G. W. Busho ištarta frazė vėliau buvo daugybę metų kartota diskusijose apie Lietuvos saugumą. Buvo pilka lapkričio pabaigos diena, bet Rotušės aikštėje nebuvo net kur obuoliui nukristi, nes joje grūdosi begalė žmonių. Viską teko stebėti per televizoriaus ekraną, bet tai nenustelbė pojūčio, kad dalyvauji istorinėje akimirkoje.
Smagu, kad jau dvidešimt metų esame saugūs ir laikui bėgant esame vis saugesni, vis daugiau BVP skiriame krašto gynybai ir apsaugai, nes netoliese Rytuose esantis blogis vis nerimsta. Jeigu stojant į NATO vis girdėjosi kalbos, kad reikia pinigus skirti švietimui, o ne gynybai, bet dabar vis daugiau žmonių suvokia, kad jeigu neapsiginsime nuo priešo, tai vėl reikės mokytis okupantų kalbos ir išlaikyti jų kariuomenę.
Tad rytoj dalyvaukime įvairiuose renginiuose, skirtuose NATO dvidešimtmečiui Lietuvoje. Savo akimis pamatykite, kokia nauja, moderni ir galinga mūsų ir sąjungininkų ginkluotė, kokie išsilavinę, stiprūs fiziškai ir morališkai kariai. Pasidžiaukime visi kartu, nes tikrai yra ką švęsti!