Deja, bet kai kas patikėjo Kremliaus melu apie Lietuvos didvyrius

Kad ir kaip būtų keista, Lietuvoje vis dar atsiranda tokių neišmanėlių, kurie tikruosius mūsų tautos didvyrius – partizanus – vadina banditais ar žydšaudžiais. Paklausti, kodėl kalba tokias nesąmones, jie sako, kad girdėjo pasakojimus iš to ar ano. Tik pamiršta, kad pokario meto sovietinio melo ir propagandos mašinai nebuvo itin sunku suklaidinti paprastus gyventojus. Bet kas dar keisčiau, tokie „žinovai“ pasakodami visiškus niekus ir nesąmones, nesiremia specialistų nuomone. Juk yra daugybė rimtų mokslinių darbų, kuriuose istorijos mokslo daktarai, profesoriai ir akademikai yra itin kruopščiai ir atidžiai išnagrinėję partizanų kovas. Apskritai Lietuvoje pastebimas itin blogas reiškinys: kalbant apie kokį nors įvykį, nėra remiamasi tvirtais faktais, o gandais ir nuogirdomis, kai reikėtų klausyti geriausiai konkrečią problemą išmanančių profesionalų, specialistų ir ekspertų nuomonės. Juk iš tiesų puikūs ir kompetentingi specialistai dirba ne tik Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre.

Lietuvos partizanai savo krauju nuplovė gėdą, kurią buvo užsitraukusi mūsų valstybė 1940 metų birželį, kai nepasipriešino Raudonajai armijai ir nepaleido nei vieno šūvio. Juk dar buvo gyvas didvyriško Suomijos pasipriešinimo Sovietų Sąjungai, kuri norėjo atnešti jai „komunistinį rojų“, pavyzdys. Žuvo milijonas Raudonosios armijos karių, o suomių net trisdešimt tris kartus mažiau. Suomiai apgynė savo laisvę ir yra viena iš labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Daug kas sako, kad mūsų kariuomenė buvo daug kartų mažesnė už sovietų, beje, kaip ir suomių. Bet juk galėjome kovoti nebūtinai atvirą, o partizaninį karą. Taip, būtų buvę daug aukų, bet nemažai nuostolių būtų patyrusi ir Raudonoji armija. O nepasipriešinus, sovietai tiek daug lietuvių nužudė, kaip vilkas bejėges aveles. Juk kareiviams geriau žūti garbingai besikaunant mūšio lauke, nei būti beginkliams suimtiems, tardomiems, kankinamiems ir žvėriškai nužudytiems ar mirti sovietiniuose lageriuose nuo bado ir katorgiško darbo. Lietuvos partizanai nuplovė 1940 m. gėdą ir užkūrė Raudonajai armijai tikrą pragarą.

Paprasti Lietuvos gyventojai po Antrojo pasaulinio karo tenorėjo ramiai, taikiai ir padoriai gyventi bei dirbti, bet matydami, kaip sovietai be gailesčio naikina mūsų tautą ir trypia brangią Lietuvą, išėjo į mišką. Tuo metu partizanai buvo vienintelė teisėta Lietuvos valdžia, o sovietai tik niekingi atėjūnai ir okupantai. Nuo pat savo kovos pradžios partizanai dėvėjo itin tvarkingas karines uniformas ir laikėsi griežtos tvarkos bei drausmės, norėdami parodyti, kad jie yra ne kažkokios padrikos gaujos ar grupuotės. Sovietai, susidūrę su itin galingu, gerai organizuotu ir narsiu partizanų pasipriešinimu, greitai suprato, kad skaudžiai nukentės. Tuomet, kaip ir pridera nuolat meluojantiems Kremliaus atstovams, sukūrė paties Liuciferio vertą planą: nutarė partizanus sukompromituoti pačių lietuvių akyse. Lietuvos gyventojai per dvidešimt metų laisvės ir nepriklausomybės buvo įpratę gyventi teisingai ir padoriai, tad kai kas ir patikėjo sovietų melu apie partizanus. Sovietai pasistengė kaip reikiant! Persirengę partizanų uniformomis, žudydavo paprastus gyventojus. Kai kuriuos suimtus partizanus palauždavo, ir šie tapdavo smogikais, prisidengdami partizanų vardu, žudydavo ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus, senelius. Jeigu net dabar kai ką sugeba suklaidinti Rusijos propaganda, tai pokario metu apgauti eilinius žmones būdavo dar lengviau. Kai kas tuo metu prarijo klastingą sovietinį jauką ir, kas baisiausia, vis dar yra žmonių, tą melą kartojančių ir dabar.