DŽ redakcijos nuomonė
Praėjusį sekmadienį visa Lietuva vėl paminėjo Vasario 16-ąją, tai vyko pačiomis įvairiausiomis formomis ir nuotaikomis.
Šiuo metu Lietuvos geopolitinė situacija ir vėl komplikavosi, todėl Vasario 16-oji įgauna naują prasmę. Pagrindinis dalykas yra tapatinimosi su šia švente faktorius. Jeigu žmogui ši diena yra svarbi, o ne šiaip eilinė, kai nereikia eiti į darbą, tai jis gali deklaruoti, jog yra šios valstybės ir bendruomenės dalis.
Tokios sukaktys jungia: ar tai būtų vasario 16 d., ar bet kuri kita valstybinė diena. Jos svarbios, nes parodo, koks žmogus yra ir kurioje pusėje stovi šiame lauke.
Per pastaruosius metus dėl karo Ukrainoje Vasario 16-oji tapo svarbesnė. Panašu, kad pastarąjį dešimtmetį apskritai ji švenčiama aktyviau. Anksčiau mes dažnai šią šventę minėdavome, kadangi didelė dalis visuomenės buvo užaugusi sovietinėje santvarkoje, o tuomet visos valstybinės šventės buvo privalomos ir nori nenori, to oficialumo buvo daugiau.
Pastarąjį dešimtmetį valstybinės šventės dažniau švenčiamos negu minimos. Tai atspindi ir šventimo formų įvairovė. Vasario 16-oji minima ne tik pakeliant vėliavas, bet vyksta ir koncertai, ir pėsčiųjų, baidarių, dviračių žygiai. Panašu, kad žmonės išmoko švęsti, jie suprato, kad tai yra jų savanoriška identifikacijos priemonė. Kita vertus, tai ir parodymas priešiškoms valstybėms, konkrečiai Rusijai, kad žmonių tapatybė, susijusi su Lietuvos valstybe, yra labai stipri, šios šventės šventimas – tai ir viena iš atgrasymo priemonių.
Sekmadienį visoje Lietuvoje vyko gausybė šiai progai skirtų renginių, kai kurie šventės rengėjai ieškojo įdomesnių paminėjimo formų, o kiti pasitenkino rutininiais šventės ritualais – vėliavų pakėlimu, šv. Mišiomis, vietinių atlikėjų koncertuku.
Štai Kaunas kelerius metus Vasario 16-ąją švenčia „Žalgirio“ arenoje, į kurią prasmingo teatralizuoto koncerto sukviečiama plati miestelėnų auditorija. Kauniečiams išdalijama keliolika tūkstančių nemokamų pakvietimų į žinomų šalies atlikėjų koncertą ir simbolinį nusipelniusių laikinosios sostinės organizacijų apdovanojimą. Tai puikus būdas vienyti miesto bendruomenę, suteikiant jai kokybišką renginį.
Kaip šią dieną mini Lietuvos periferijos miestai ir miesteliai? Jau ne vienerius metus labai panašiai. O gal šiuo geopolitiškai sudėtingu laikotarpiu šią šventę galima būtų švęsti kitaip, suteikiant jai platesnį mostą? Gal pasikviečiant žinomą rašytoją, politiką ar istoriką nenuobodžiam, bet visiems naudingam pokalbiui ar surengiant tikrai kokybišką, aukšto lygio šventinį koncertą, kurio norėtų paklausyti to krašto žmonės?
Ar mūsų švenčių ir laisvalaikio organizatoriams pritrūksta fantazijos? Nėra gerai, kai šios dienos šventimas tampa rutina, nors ir šventine.
Kita vertus, gal nėra taip svarbu, kokia forma mes švęsime savo Nepriklausomybę. Svarbiausia tai, kad apskritai galėtume ją švęsti. Dabar, kai pasaulyje vėl prasideda diktatorių era, gali pasikartoti dramatiški laikai mažoms valstybėms, esančioms pasienyje su diktatorių režimais, kai jų likimą spręs ne jos pačios, o diktatoriai.
Stebint, kaip JAV ir Rusijos diktatoriai bando spręsti Ukrainos likimą, nekviesdami į derybas pačios Ukrainos, atmintin sugrįžta tragiška ir analogiška situacija, kaip prieš aštuoniasdešimt penkerius metus mūsų likimą (be mūsų) nusprendė Stalinas su Hitleriu. Deja, bet istorija kartojasi, ir ne pačia geriausia savo forma.
Saugokim mūsų Nepriklausomybę, savo meile ir pilietiškumu neleiskime kitiems jos atimti. Saugokime ją ir dėl savęs, ir dėl mūsų vaikų bei anūkų, dėl mūsų gimtosios kalbos skonio lūpose!
