Urtę Pileckaitę kalbinu jau sugrįžusią į namus Lazdijuose, kur ji visada laukiama. Grįžo baigusi Anglijos Niukaslo prie Taino (Newcastle upon Tyne) mieste Nortumbrijos (Northumbria) universitetą su bakalauro diplomu rankoje. „Su nuotykiais studijos prasidėjo, taip ir tęsėsi“, – sako Urtė.
Visi suko galvas, ką man daryti, kur stoti mokytis, kuria kryptimi eiti baigus mokyklą? Urtei tuomet kirbėjo mintis niekur nestoti, metus pakeliauti, savanoriauti, tačiau apsisprendė – studijuos. „Brexit‘as nulėmė, kad reikia vykti į Angliją – tai buvo paskutinė galimybė studijuoti palankiomis sąlygomis“, – sako. O kad studijuos užsienyje, ne Lietuvoje, Urtė buvo apsisprendusi nuo 11 ar 12 metų. „Mano tėtis dažnai pajuokauja, kad pirmieji mano ištarti žodžiai buvo ne mama, tėtė, o Anglija“, – juokiasi Urtė. Pati ji svarsto, kad tokiems norams studijuoti Anglijoje turėjo įtakos socialinė medija, gal noras pažinti pasaulį, pakeliauti, išlipti iš savo komforto zonos, pabandyti kažką naujo. To siekė visus metus mokykloje. Turizmo ir renginių vadyba – tokia Urtės pasirinkta studijų kryptis. „Magistratūros studijas kol kas atidėjau, tai padarysiu, kai tik to prireiks. Norėčiau studijuoti magistratūroje Skandinavijos šalyse. Tokią mintį turiu, ar bus įgyvendinta – pamatysime“, – sako.
Baimės dėl kalbos nebuvo
Anglų kalba mokykloje sekėsi, kad susikalbės – abejonių nekilo. „Mokykloje kalbi su mokytoja, su klasiokais, kai to prireikia – realiame gyvenime, bijai, kad susimausi, ne taip pasakysi, bet Erasmus programa labai pagelbėjo tokių dvejonių išvengti. O kai jau pats nuvažiuoji kitur, pas tave atvyksta užsieniečiai, tai tas pasitikėjimas kalbėti anglų kalba auga. Man dėl kalbos jokios baimės nebuvo. Kai išvykau studijuoti, žinojau, kad susikalbėsiu, turiu pakankamai žinių. Kita vertus, kitoje šalyje turi kalbėti, tiesiog nėra kito pasirinkimo“, – tvirtina. Tiesa, visokių situacijų vis tik pasitaikė, ypač atliekant praktiką viešbutyje. „Anglijoje akcentai skirtingi. Gyvai kalbi vienaip, jei paskambina – dar kitaip, bet viskas gerai – susikalbėjau“, – patikina.
Studijos užsienyje, bet namie
„Covid-19“ prasidėjo dar man besimokant mokykloje, ir aš nežinojau, ar galėsiu išvažiuoti“, – prisimena. Vis tiktai išvažiavo į Angliją studijuoti. Ten per dvi savaites susitvarkė visus reikalingus leidimus, dokumentus, nes „Brexit‘as“ gerokai pakoregavo gyvenimo sąlygas užsieniečiams ir – sugrįžo namo. „Pirmą kursą aš baigiau būdama namuose, studijavau nuotoliniu būdu“, – sako. Kitais metais jau studijavo Anglijoje. „Pagaliau savo kursiokus pamačiau gyvai, ne per kompiuterio ekraną“, – šypsosi Urtė. Kaip pati sako, kad jai labai pasisekė, jog ji turi nuostabius tėvus, jie pagelbėjo, tad Urtė antrame kurse savo laiką galėjo skirti tik studijoms.
Trečias kursas – geras laikas
Urtė nusprendė rinktis studijų programą, kurios trunka ne 3, o 4 metus. Trečias kursas – praktika. „Gavau algą, apgyvendino nemokamai: praktikantams mokėti nereikėjo“, – džiaugėsi tada. Tai buvo geras laikas, pirmoji darbo patirtis. „Nes aš jokios realios darbo patirties neturėjau, tik savanoriaudavau vaikų vasaros stovyklose“, – sako. Praktiką trečiame kurse atliko privačiame penkių žvaigždučių viešbutyje, kuriame atsidūrė visai atsitiktinai, užpildžiusi prašymą paskutinę minutę. „Buvau beveik atsisakiusi vykti į interviu, nes išsigandau. Dėstytojos paskatinta, nuvažiavau ir gavau praktikai atlikti darbo vietą“, – pasidžiaugia. Kad gavo praktikantės vietą penkių žvaigždučių viešbutyje, net ir pati stebėjosi. „Kai pradėjau, buvo žiauriai sunku, labai daug informacijos vienu metu pateikdavo. Bet kai įsivažiavau, tai labai gerai buvo“, – sako.
Ketvirtas kursas: neturėjo, kur gyventi
Po mėnesio atostogų Lietuvoje išvyko į Angliją, neturėdama, kur gyventi. Nors jau buvo paskutiniai studijų metai, svarstė apie akademines atostogas, bet to neprireikė, nes visai netikėtai atsirado žmonės, kurie padėjo. Pripažįsta, jog ketvirti studijų metai buvo itin sudėtingas laikotarpis. „Su drauge abi ieškojome, kur apsigyventi. Norėjome, kad nereikėtų labai brangiai mokėti ir būtų šalia universiteto“, – sako. Laikinai pagyventi Urtę priėmė dvi kurso draugės, kurios turėjo laisvą kambarį. „Kelios savaitės virto keliais mėnesiais, kol suradau, kur gyventi“, – kalba. Dabar Urtė žino, kad atsiras tokių žmonių, kurie padės, patikės, paskatins ir ves į priekį, o tai daug reiškia.
Ketvirtame kurse dar ir dirbo universitete, kuriame studijavo, tad prisidurdavo savo išlaidoms.
O kas toliau?
Po universiteto baigimo, jau su diplomu rankoje, kilo klausimas – kas toliau? Galėjo grįžti dirbti į tą patį viešbutį, kuriame atliko praktiką. „Kvietė, nes viską jau žinojau, galėjau tik atidarius duris – ir už registratūros stalo“, – šypsosi Urtė. Miestas, kuriame ji gyveno, nelabai patiko, bet galėjo važiuoti kitur. „Kažkuriuo momentu pagalvojau, kodėl negrįžus į Lietuvą? Jau po truputėlį traukė namai, šeima, draugai, nors susiradau nuostabių draugų Anglijoje, kurie išsibarstė po visą pasaulį. Dabar galiu nuvažiuoti pas juos, pakeliauti“, – prisipažįsta Urtė. Žinojo, kad išvykusi praras ir galimybę prasitęsti leidimą, kad galėtų legaliai dirbti ir gyventi Anglijoje.
Klausimo, kodėl neliko Anglijoje, sulaukė ne kartą ir ne du. „Net mano atsakymai kiekvieną kartą būna skirtingi, nes vieno vienintelio atsakymo nėra. Tiesiog iš Anglijos pasiėmiau tai, ko man reikėjo ir ko norėjau šiuo gyvenimo periodu“, – tiesiai sako Urtė. Tačiau mergina nesako, kad į Lietuvą sugrįžo visam laikui.
Jau žino, ko nori
„Yra daug sudedamųjų dalių, kodėl pasirinkau grįžti į Lietuvą“, – tiesiai sako Urtė, pridurdama, kad dabar dar ieško savęs, savo vietos. „Žinau, ko noriu. Noriu išvažiuoti į Vilnių“, – sako norą. Ieško darbo, gyvenamosios vietos, širdžiai mielo darbo, nors nežiūri į viską pro rožinius akinius, supranta, kad pragyventi taip pat reikia, tad ir užmokestis už darbą reikalingas. Nori, kad finansiškai gerai būtų, ir kad darbas nebūtų kančia, į kurį ryte nenorėtų eiti. Dirbtų ir kitoje srityje nei studijavo. „Aš visada mėgau iššūkius, mėgstu išeiti iš komforto zonos, nenurašau nė vienos galimybės“, – sako Urtė. Kodėl Vilnius, Urtė paaiškina įdomiai: „Viskas susiję su vaikyste. Aš pildau savo vaikystės svajones. Kažkada vis sakydavau, kad norėsiu studijuoti Vilniuje, nes ten daug laiko praleisdavau, turime giminių, draugų, sesė taip pat Vilniuje studijavo. Todėl dabar noriu į Vilnių, noriu išbandyti gyvenimą Lietuvoje. Tačiau Lietuva – laikina stotelė. Pabandysiu, kaip man seksis. Jei gerai bus, gal ir nesiseks, nejausiu, kad man gerai – išvažiuosiu“. Dabar nori apsistoti vienoje vietoje, nes po keturių metų chaoso norisi kažko pastovesnio. „Žinojau, kad važiuoju viena, žinojau, kas manęs laukia. Nenuvylė nei teigiami, nei neigiami lūkesčiai. Gal todėl ir magistratūros studijų nesirinkau iš karto, pavargau psichologiškai, reikia pertraukos nuo mokslų“, – svarsto.
Kodėl ne Lazdijai? „Į Lazdijus aš visada suspėsiu grįžti. Lazdijuose manęs visada laukia tėvai. Kol kas čia neužsilikau, nors grįžau rudenį. Tiesiog dabar toks gyvenimo etapas. Būdama 23 metų aš dar nenoriu pasilikti Lazdijuose, nes pasaulis per daug didelis ir platus – noriu daug ką pamatyti, pabandyti, gyventi, gal ir kažkur susimauti“.
Išmoko pasakyti „ne“ ir daryti tai, ko nori pati
Ar patartų baigiantiems gimnaziją išvykti į užsienį studijuoti? „100 procentų – taip“, – nė kiek nedvejodama sako. Kalba, kultūra, studijų programa, darbo patirtis – tai yra, anot Urtės, neapsakomas, nepakartojamas iššūkis pačiam sau. To ji linki kiekvienam jaunam žmogui. „Jei nepatiks, galite grįžti. Svarbiausia, neklausyti kitų patarimų, nes ir mano tėvai, giminės norėjo, kad studijuočiau Vilniuje. Kiti gi sakė, kad Anglijoje manęs niekas nelaukia, bet ir Vilniuje manęs niekas nelaukė. Tik Lazdijuose manęs visada laukia. Džiaugiuosi, kad aš neklausiau tų bandymų atkalbėti“, – sako ji. Anot jos, Lietuvoje gyvename šiltai, nes tėvai, išvykstančiam į studijas, įdės ir marinuotų agurkėlių, ir konservų, ir kotletukų, kuriuos reikės tik pasišildyti. „O kai toli nuo namų, jau turi suktis. Niekas neduos, neatneš, nepadės ant lėkštutės, bet tiek daug išmoksti, supranti, kas yra tikri draugai“, – sako. Nors pati Urtė kuklinasi, savęs pavyzdžiu kitiems nelaiko, nes, kaip pati sako, dar yra pasimetusi šitame gyvenime. „Nors nemanau, kad tai yra blogas dalykas“, – sako mergina. Šiandien ji eina ten, kur jaučia, kur širdis veda, kur jai norisi būti, o ne ten, ko iš jos galbūt tikisi aplinkiniai. „Mokykloje aš ne savęs žiūrėjau, o kitų. O išvažiavusi, išmokau labiau žiūrėti savęs, įsiklausyti, ko aš pati noriu. Pavyks – labai gerai, nepavyks – tai kas, bus kitų progų. Dabar pradėjau geriau jaustis ne sulaukusi „ne“, o pati sakydama „ne“. Gal per stipriai pasakiau, išmokau, mokausi, bet jaučiuosi geriau: sakau „ne“, ko nenoriu, nepripažįstu, man netinka. Ką noriu, tą darau, ko nenoriu, to nedarau“, – dėsto. Išvykusi pamatė visai kitą kultūrą, visai kitus žmones, sulaužė savo pačios stereotipus apie vietinius: kai kurie jai tapo kaip antra šeima. „Išvažiavusi jautiesi visiškai laisva. Ir tas laisvės jausmas – neapsakomas, nes ten niekam neįdomu, kas tu esi, kaip atrodai, kaip rengiesi, niekas nekreipia į tai dėmesio. Svarbiausia: koks tu esi žmogus. O Lietuvoje mes vis dar prisibijome būti savimi, bandome pritapti, įtikti, kažkam kažką įrodyti, o iš tikrųjų niekam nereikia įrodinėti, niekam nereikia įtikti, jei kam reikia įtikti, tai tik sau patiems ir niekam daugiau. Kas kitas pasirūpins tavimi, jei ne pats“, – įsitikinusi mergina. Urtė nesijaudina, gyvena kol kas pas tėvus, kažką nuveikia ir intensyviai ieško darbo, kaip išvažiuoti į didmiestį. Tačiau buvo momentas, kai pagalvojo – ką dabar kiti mano apie ją, bet laiku sustabdė save: „Koks skirtumas, ką jie mano. Tai mano gyvenimas. Kokį susikursiu, tokį ir turėsiu. Einu savo keliu. Per daug laiko praleidžiame galvodami, paisydami kitų nuomonės apie save. Kam švaistyti laiką, energiją, nervus, tegu galvoja, ką nori“.
Urtė ir filosofuoja, ir drąsina save: „Planuok neplanavęs, kažkas vis tiek susijauks ar pasisuks kitaip, nes tai yra gyvenimas. Per daug drąsiai nemėgstu apie savo planus kalbėti, nes dar mokykloje išgirdau iš tikybos mokytojos frazę, kurią prisimenu iki šiol: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Toks pasakymas man labai patinka, nes leidžia į viską pažiūrėti kitaip: na, ir ką? Štai ir dabar man koją kiša Anglija, nepaleidžia – laukiu nesulaukiu dokumentų. Jau matau šviesą tunelio gale, artimiausiu metu, manau, pavyks žengti tą kitą žingsnį, nors buvau suplanavusi, kad sausio mėnesį išvažiuosiu į Vilnių. Bet svarbiausia nesustoti, nepasiduoti ir judėti tolyn“.
