Šiemet metai keisti: atšilo, paskui vėl atšalo, o ir lietaus trūksta. Kai kurie prityrę grybautojai voveraičių prisirinko dar prieš Jonines, o kai kas Jonines pasitiko net su pilnu krepšiu baravykų. Kiti šventė sau ramiai, pasveikino Jonus, Janinas ir Rasas ir tik tada išsiruošė pasidairyti po mišką. Ir nors pripažįsta, kad voveraitės iš po samanų lenda dar labai nedrąsiai, bet jau galima ir į krepšį šiek tiek įsidėti. Miškuose voveraitės tikrai pasirodė!
Nors kol kas nedaug lepeškų, taip dzūkai voveraites vadina, mėlynėms dar šiek tiek ankstoka, tačiau jau kai kur ploteliai mėlynuoja, kur nenušalo, neišdžiūvo yra ir žemuogių.
Ne vienas lazdijietis patikrino savo grybavimo vietas Joninių dieną: vieni daugiau, kiti mažiau, bet į namus grybų parsinešė. Buvo ir tokių, kuriems dar gaila tokias mažytes rauti, tad paliko, dar luktels. Viena lazdijietė pasidžiaugė: per dvi dienas pririnkusi apie 10 kilogramus voveraičių. Sako, gali būti, kad būsią pirmos ir paskutinės, nes labai trūksta miškuose drėgmės. Kiti dviese per pora valandų 5 litrų kibiriuką pririnko. Tiesa, tikri dzūkai pataria voveraites rinkti į pintines, o ne į plastikinius kibirus: taip nuo seno daroma, taip pridera tikram grybautojui dzūkui.
Pirmosios – pačios skaniausios. Jas dzūkai valgo, vėliau iki rudens, nors ir renka, bet jau ne sau – priduoda į grybų supirkimo punktus. Dažniausiai kepa, verda sriubas. Vėliau, kai jau daugiau prisirinks, sudžiovins ir į miltus susimals, naudos kaip prieskonius.
Tiesa, pasigirdo kalbos, kad pasitaiko atvejų, kai žmonės voveraičių ieško su įrankiais. O tai labai liūdina, nes plėšoma, be gailesčio draskoma miško paklotė.
Pirmosios voveraitės pasirodė ir prekyboje, už kilogramą prašoma 10 eurų.
Užkietėję grybautojai džiaugiasi: grybavimo sezonas jau atidarytas! Kiti priduria: tikras grybų, mėlynių, žemuogių balius! Tiesa, mažiau grybaujantys prašo pasakyti, kur tų grybų ieškoti. Tačiau tikrų grybautojų taip neapkvailinsi, jie greitai atšauna: visi miškai – tavo ir visi grybai – tavo.
