Dovilė Mickutė dirba Leipalingio progimnazijoje socialine pedagoge, gyvena Varnėnų kaime, darbuojasi Varnėnų vaikų dienos centre vadove, dalyvauja ir vietos bendruomenės veiklose.
Ar dar kur taip yra? Žmonės didžiuojasi, kad turi biblioteką
Veiklų jaunos moters gyvenime daug. „Viskas siejasi“, – paprastai paaiškina pati Dovilė.
Šįkart ji vedė muilo gamybos edukaciją Varnėnų bibliotekoje Varnėnų kaimo knygų klubo narėms. Jos vis kažką įdomaus sugalvojančios ir susibėgančios. Ir taip jau nuo klubo įkūrimo pradžios. Skaičiuoja, jog klubą įsteigė prieš metus. „Diskutuojame apie perskaitytas knygas ir vis kažką išbandome. Praeitą kartą taškavome, dabar gaminome muiliukus. Suaugusieji irgi visko nori, jiems įdomios naujovės. O muilo gamyba – savotiška terapija“, – tikina. Šio klubo tikslas, pasak Dovilės, ir yra, kad Varnėnuose veiktų biblioteka, kad ji nebūtų uždaryta, mat reikalinga. „Mes didžiuojamės, džiaugiamės, kad ją turime“, – teigia. Anot Dovilės, kol kaimas turi biblioteką, vaikų dienos centrą, tol gyvas, žinomas. „Aš labai myliu knygas, namuose nuo knygų lentynos lūžta. Kai tik bibliotekininkė Onutė parašo, kad yra naujų knygų, skubu ir į biblioteką“, – prisipažįsta.
„Norime būti gyvi ir matomi“, – teigia Dovilė, pridurdama, kad kiekvienas dalyvaujantis veiklose įneša savo indėlį, papildydami vienas kitą. Jei ji edukaciją dovanojo, tai kitos moterys arbatėlės valandėlei atsinešė saldžių vaišių. „Smagu susitikti, pasidalinti su žmonėmis idėjomis, pamąstymais“, – sako. Juolab, kad ir bendruomenė projektus rašo, norisi, kad kaimas gyvuotų, nes ir jaunų šeimų yra, ir vaikų. „Vieni labai nori dalyvauti ir tokių tikrai daug, yra ir užsidariusių savo kiaute“, – pastebi.
Po dviejų edukacijų užsisakė visas priemones
Dabar Dovilė nori išbandyti ebru meną, jau domisi, audžia mintį, kad reikia nusipirkti ir dažų, ir vonelių, tikisi, jog to pamokys ir kitas moteris. „Man patinka mėginti“, – prisipažįsta.
Ji su Dzūkijos VVG bendruomenių nariais dalyvavo muilo gamybos edukacijose. „Po antros edukacijos aš taip užsidegiau, kad parvažiavusi namo iškart užsisakiau visas priemones“, – šypsodamasi prisipažįsta Dovilė. Jai pačiai tai labai patiko, bet pamanė, kad ir su vaikais bus įdomu pabandyti. Juk vien tik Varnėnų dienos centre susirenka 15 vaikučių, su jais dirba trys darbuotojos. „Čia labai puikios, gražios patalpos. Virtuvėlėje ir vyko edukacija knygų klubo narėms, mat tam reikėjo viryklės, o ir stalas – didelis“, – sako. Auklėtinių Dovilė turi net dvi klases progimnazijoje. „Dirbant su vaikais, reikia domėtis, ieškoti naujovių. Pasigaudau idėjų – išbandome. Tik viskam savas laikas. Draugas bitininkauja, tad gal ir žvakes iš vaško pamėginsime daryti, bet tą jau palieku savo vyriškiui, mat minčių ateičiai jis turi daug“, – pastebi. O ir bendruomenės moteris, manė, sudomins muilo gamyba. Tiesa, ar viena sėstų ir gamintų muiliukus, jei ne šauni kompanija, prisipažįsta, kad ne, mat ir priemones buvo nusipirkusi jau kurį laiką, bet vis neišbandė – neprisiruošė. „Pirmiausia išbandėme su draugo mama. Norėjau įsitikinti, ar tikrai pavyks, ar veikia. Ir pavyko!“ – pasidžiaugia.
Emocija svarbiau už pinigus
Ne paslaptis, kad visos priemonės tokioms veikloms kainuoja nemenkus pinigus, Dovilė turi atsakymą: „Man žmonių emocija svarbiau už pinigus“. Reakcija po edukacijų, šiltos padėkų žinutės nuteikia pozityviai. „Man toks įvertinimas svarbiau nei pinigai“, – teigia. Kita vertus, anot Dovilės, tai ir pabėgimas nuo kasdienybės. „Nors darbas su vaikais, bet man vaikai tikrai nėra vargas. Man patinka mano darbas“, – patikina socialinė pedagogė. Šią specialybę ji įgijo dar prieš išvažiuodama į Angliją, tačiau tuomet negavo darbo ir išvyko svetur. Tiesa, net ir nepagalvojo, kad kada nors, po 8 metų, jau sugrįžusi namo, dirbs šį darbą ir jai patiks.
Dar gyvendami Anglijoje žinojo, kad augins haskį
Namuose auga du šunys mišrūnai – haskis ir aviganė. „Tai mano gyvenimo dalis. Mišrūnę aviganę paėmėme iš Alytaus gyvūnų prieglaudos. Pagalvojome, kad reikia haskiui draugijos, nes jis labai judrus, turi daug energijos. Pamanėme, kad jiems dviese bus smagiau“, – prisipažįsta. Kurį laiką stebėjo prieglaudų veiklą ir pamatė šunį, kuris ir tapo gyvenimo dalimi ir draugu jų jau turimam haskiui. „Atrodė, kad tai bus geras darbas – paimti mielą šunytę į savo namus“, – mano pašnekovė. Kad augins haskį, jiedu jau buvo nusprendę dar gyvendami Anglijoje.
Kėdainietė atrado laimę Varnėnų kaime
Dovilė yra kilusi iš Kėdainių. „Mano draugas – nuo Druskininkų. Galvojome, svarstėme, ieškojome, kur čia apsistojus“, – dėsto Dovilė, Anglijoje praleidusi 8 metus, draugas – dar daugiau. Dairėsi sau namų, lygino kainas. Aplink Druskininkus kainos gerokai didesnės nei kiek tolėliau. Buvo laikinai apsigyvenę Žagariuose. „Čia bendruomenė – labai stipri, puiki“, – tvirtina. Norėjo pasižiūrėti, kaip seksis gyventi vienkiemyje. Iššūkių buvę daug. „Žiemos metu, kai lietus užeidavo, sudėtinga būdavo“, – prisimena. Pasirinko Varnėnus, nes čia ramu ir patogu. „Atvažiavome čia, kur dabar gyvename: buvo labai gražiai sutvarkyta aplinka. Patraukė akį“, – prisimena. Nesigaili, kad būtent toks sprendimas buvo priimtas. Apie gyvenimą didmiestyje net minčių neturėjo. „Mes ir Anglijoje negyvenome didmiestyje. Gyvenome name toliau nuo miesto“, – pasakoja. Prisipažįsta, kad ji – ne miesto žmogus. Nors užaugo Kėdainių centre, bet turėjo močiutes kaime. „Visada norėjau gyventi nuošaliau nuo miesto, name. Man kaimas – dūšioje“, – sako. Į Kėdainius netraukė gyventi savo draugo. Pasirinko Dzūkiją. „Aš kažkaip galvoju, kad pasaulis yra mano namai. Nežinai, kur gali atsikliūti“, – teigia. Paklausta, ar neateina mintys į galvą vėl sugrįžti į užsienį, sako, kad atostogauti į Angliją sugrįžta kaip į antrus namus, smagu, bet kad norėtųsi sugrįžti visam laikui, tokios mintys nelanko. „Kad aš dabar viską turiu: savo kiemą, savo namus, mylimą darbą“, – pasidžiaugia. Prisipažįsta, jog nežinia, kas turėtų nutikti, kad viską mestų ir vėl išvažiuotų. „Juolab, kad išvažiuoti galėjome, nes pažįstamų užsienyje turime, bet neišvažiavome“, – sako. Kas labiausia patinka Varnėnuose, tai ramybė, o ir ežeras čia pat, į darbą nuvažiuoti patogu – netoli Leipalingis. „Mano akimis žiūrint, lokacija – ideali“, – teigia pašnekovė. Draugas dirba vienoje Vilniaus įmonėje, dabar galimybės plačios – darbuojasi nuotoliniu būdu. „Tačiau net jis nesvarstė apie nuolatinį gyvenimą Vilniuje“, – tarsteli. Prisipažįsta, kad nuvažiuoti į didmiesčius – smagu, pabūti, aplankyti, tačiau visada norisi grįžti į kaimą. „Ir į koncertus, ir su draugais susitikti tikrai nuvažiuojame“, – patikina Dovilė.
O jei apie pinigus kalba pasisuka, tai Dovilė iškart pasako, kad ne viskas matuojama pinigais. „Čia šeima arčiau mūsų. O šiais laikais visi vairuoja. Sumaniusi jau šiandien galiu atsidurti Kėdainiuose. Gal kelias ir ilgesnis, bet pasiekiama. Tikrai ne problema. O ir viskas mus tenkina, ką turime dabar“, – teigia. Neslepia, kad nors gyvena Lazdijų rajone, bet arčiau Druskininkų savivaldybė, dažniau ten ir lankosi. „Draugo mama ten gyvena, tai vykdami vienu reikalu, susitvarkome kelis. Kaip ta patarlė sako, vienu šūviu du zuikius nušauname“, – tarsteli. Pasak moters, galimybės plačios, kur nori, ten gali dirbti, važiuoti į renginius vienoje ar kitoje savivaldybėse. O kaimiškas gyvenimas jai priimtinas: daržus ir sodina, ir ravi.
„Pamilau šį kaimą ir jo žmones. Nenorėčiau jau dabar nieko keisti“, – teigia kėdainietė, atsidūrusi Dzūkijoje, Varnėnų kaime.
