„Dzūkų žinios“ supažindina su rajono viešnia – MO muziejaus edukatore Jolanta Dumbliauskiene.
– Papasakokite apie MO muziejų. Kodėl mums verta atvykti į šį muziejų?
– Į MO muziejų verta atvykti, kadangi tai ne tik meno galerija, bet ir gyvas kultūros traukos centras, kuris kviečia kalbėtis svarbiomis visuomenėje temomis, pasitelkiant modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinius, kad geriau suvoktume save ir pasaulį.
Taip pat tai puiki galimybė pasigrožėti MO muziejaus unikalia architektūra ir įspūdinga meno kolekcija. MO saugo vieną plačiausių privačių šiuolaikinio meno kolekcijų Lietuvoje – nuo 1960-ųjų tapybos, grafikos, fotografijos iki videomeno. Sukaupta ekspozicija atspindi ne tik meninę, bet ir istorinę Lietuvos raidą.
MO muziejaus parodas galite patirti individualiai arba su audiogidu. Jaunimo grupėms rekomenduotina parodas patyrinėti su edukatoriumi ar gidu – tai vedliai, kurie atvers duris į gilesnį meno ir vidinio pasaulio per meną supratimą, pakvies diskutuoti, klausti, mąstyti. Kiekvienas lankytojas MO muziejuje tampa aktyviu meninės patirties bendrakūrėju.
MO muziejus išsiskiria moderniomis ir estetiškai išskirtinėmis erdvėmis. Po parodos galima apsilankyti muziejaus skaitykloje, išgerti kvapnios kavos puodelį kavinėje, atsikvėpti muziejaus terasoje ar skulptūrų sode.
Naujoji paroda „Amžinai laikina“ atidaroma spalio 11 d. ir veiks iki 2026 m. kovo 3 d. Pristatomi kūriniai apims laikotarpį nuo vėlyvųjų Viduramžių iki šiuolaikinio meno, parodos pasakojimas ieško bendrumo per skirtumus tarp laikmečių, patirčių ir žvilgsnių.
MO muziejus – tai vieta, kur menas tampa patirtimi, o kiekvienas lankytojas atranda kažką sau. MO muziejus – daugiau nei muziejus.
– Užsiimate begale veiklų. Svečiavotės ir Lazdijų jaunimo centre. Papasakokite apie savo darbą.
– Esu baigusi verslo ir viešojo administravimo studijas, dirbau versle ir buvau paslaugų marketingo specialistė, daugelį metų vysčiau savo solo verslą. Esu kūrybos ir vadybos žmogus, nuolat ieškau galimybių savo turimas kompetencijas sujungti su naujomis. Prieš ketverius metus įsiliejau į neformaliojo švietimo lauką, nes kažkada svajojau tapti pradinių klasių mokytoja, tačiau gyvenimo vingiuose svajonę primiršau. Tik užauginusi tris sūnus radau vidinių resursų patyrinėti savo vaikystės svajonę ir jau ketverius metus esu savarankiškai dirbanti edukatorė, gidė, kuriu ir organizuoju įvairias kūrybines, menines, patyrimines veiklas tiek vaikams, tiek suaugusiems, kuriu edukacijas, jas pati įgyvendinu, organizuoju vasaros užimtumo stovyklas, bendradarbiauju su MO muziejumi ir padedu įgyvendinti projektines veiklas TŪM projekte, bendradarbiauju su „Mantingos“ paramos ir labdaros fondu. Pernai metais įgijau gido licenciją, tad turiu galimybę su jaunimu keliauti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Labai džiaugiuosi dirbdama neformaliojo švietimo edukatore, gide, kadangi ši veikla atveria dar platesnes galimybes pažinti kuo įvairesnius žmones, pažinti Lietuvą ir jos istoriją, patirti gamtos unikalumą, išgirsti vietines žmonių tarmes, aplankyti svarbiausias miestų ir miestelių kultūrines erdves, parodas, muziejus.
– Ar Lazdijai Jums pažįstami, žinote šį miestą?
– Aš esu marijampolietė ir man šis miestas pakankamai artimas, čia aš jaučiuosi puikiai ir po kiekvieno vizito jaučiu, kad norisi pabūti čia ilgiau ir leistis į gilesnes patirtis. Kiekvieną kartą atvykusi stengiuosi susipažinti su miesto aktualijomis, mėgstu pakalbinti vietinius žmones ir pajusti, kaip jiems sekasi čia gyventi, pravažiuodama pasigrožiu puoselėjamu miestu ir visuomet pasidžiaugiu stiprėjančiais ryšiais su Lazdijų jaunimo centro bendruomene. Kiekvieno vizito metu jaučiuosi ne tik pasidalinusi savo žiniomis, sukaupta patirtimi, bet ir pasipildau pozityvia kūrybine energija, nuoširdžiu žmonių dėmesiu, džiaugiuosi aktyviu jaunimo įsitraukimu į edukacines veiklas.
– Kokį įspūdį paliko Lazdijų jaunimas? Juos mokėte nebijoti viešo kalbėjimo. Gal turite planų ateičiai ir Lazdijuose?
– Pirmiausia esu labai sužavėta Lazdijų jaunimo centro specialistais, su kuriais bendradarbiavimas prasidėjo prieš kelerius metus, kai atvykau vesti MO muziejaus ir Kazickų šeimos fondo remiamų edukacijų. Jau nuo pirmųjų susitikimų pajutau jų profesionalumą, atvirumą naujovėms ir nuoširdų rūpestį jaunimo ugdymu. Kiekvienas susitikimas su Lazdijų jaunimu buvo kupinas gyvo bendravimo, smalsumo ir įsitraukimo.
Viešojo kalbėjimo dirbtuvėse Lazdijų jaunimas paliko stiprų įspūdį – tai drąsūs, smalsūs, motyvuoti ir atviri pokyčiams jauni žmonės. Šias patyrimines viešojo bendravimo įgūdžiams skirtas kūrybines dirbtuves moderavau taip, kad kiekvienas dalyvis įsitrauktų į edukacinės medžiagos tyrinėjimą gyvai ir organiškai. Visi drauge sukūrėme pasitikėjimo kupiną atmosferą ir tyrinėjome šio įgūdžio svarbą tiek šios dienos, tiek ateities perspektyvoje. Susitikimo metu išryškėjo temos aktualumas, kad svarbu ne tik mokėti kalbėti, bet ir gebėti atskleisti savo asmenybės savitumą bei lavinti gimtosios kalbos įgūdžius. Tai reiškia, kad viešas kalbėjimas nėra tik technika – tai ir savęs pažinimo kelias, kad kalbėjimo baimės iššūkis yra visiškai įveikiamas iššūkis ir daugybė žmonių tai sėkmingai padaro. Toks bendradarbiavimas ne tik praturtino edukacinius užsiėmimus, bet ir paliko gilią emocinę žymę, kuri iki šiol išlieka kaip įkvėpimo šaltinis.
Bendradarbiavimo klausimas visada atviras ir esant poreikiui esu pasiruošusi prisidėti prie Lazdijų jaunimo ugdymo ir jų kompetencijų stiprinimo.
– Keliaujate po visą Lietuvą. Ar skiriasi vaikai, jaunuoliai didmiesčiuose ir provincijoje?
– Keliaudama ir edukuodama jaunimą neformaliojo ugdymo veiklose aš pastebiu daugiau panašumų nei skirtumų: jaunimas nori būti išgirstas, nori būti suprastas, nori asmeninio dėmesio ir palaikymo, nori tikrumo. Šios veiklos suteikia galimybę kalbėti be baimės, būti savimi, pažinti save ir kitus kitoje perspektyvoje ir svarbiausias poreikis – būti priimtiems. Patyriminėse veiklose sukurta palanki atmosfera leidžia jiems eksperimentuoti, atrasti save be griežtų taisyklių, vertinimų, konkurencijos, atsiveria galimybė dirbti komandose, tai stiprina jų asmeninę savivertę ir bendradarbiavimo įgūdžius. Iš savo patirties galiu drąsiai teigti, kad net trumpas pokalbis, nuoširdus komplimentas ar padrąsinimas veiklose turi ilgalaikį poveikį. Jaunimas dažnai ieško mentorių, ne autoritetų – žmonių, kurie eina šalia, o ne priešakyje.
Didmiesčiuose jaunuoliai dažnai turi daugiau galimybių: įvairių būrelių, renginių, edukacijų, lengvesnę prieigą prie kultūros ir technologijų. Jie dažnai drąsiau reiškia nuomonę, yra įpratę prie greito tempo ir konkurencijos. Tuo tarpu provincijos jaunimas neretai stebina nuoširdumu, bendruomeniškumu ir giliu noru mokytis bei tobulėti. Jie dažnai labiau vertina kiekvieną susitikimą, nes tokios galimybės pasitaiko rečiau. Ir būtent čia, mažesnėse vietovėse, neretai užgimsta stipriausios iniciatyvos – iš tikro poreikio ir tikro ryžto.
Skirtumai egzistuoja, bet jie nėra kliūtis – jie yra galimybė. Mano nuomone, skirtumai išryškėja tada, kai mes vertiname. Tačiau mano nuostata yra priimti visus su meile, be išankstinių nuostatų ir nusistatymų. Kiekvienas susitikimas su jaunimu, nesvarbu kur, yra priminimas, kad smalsumas, kūrybiškumas ir drąsa gyvena visur. Mano tikslas – padėti jiems tai išlaisvinti.
– Susitikimai su menu provincijos vaikams. Kodėl tai svarbu? Meną pateikiate labai įvairiai ir šiuolaikiškai. Ar to reikalauja laikmetis?
– Meno pažinimas labai aktualus visiems žmonėms, ne tik vaikams, nesvarbu, kur yra gyvenamoji vieta. Kiekviena maža bendruomenė turi savo rate kūrėjų, menininkų, amatininkų, kurių darbai kviečia patirti meną, pažinti kūrėją, taip pat per meną kiekvienas gali pažinti ir save. Taip, pripažinkime, kad tam reikia įgūdžių ir juos reikia ugdyti sąmoningai nuo ankstyvo amžiaus. Tik dažnai visuomenėje vyrauja nuomonė, kad menas yra nesuprantamas, kad menas skirtas tik privilegijuotiems, kad meno pažinimas – tai laiko švaistymas, kad už tai atsakinga mokyklos bendruomenė.
Prieš ketverius metus pradėjusi savanoriauti MO muziejaus parodose aš labai greitai pajutau, kad tai ne tik man puiki galimybė pažinti meną, bet ir galimybė įvairaus amžiaus žmones pakviesti patyrinėti meną ir pajusti jo poveikį. MO muziejaus edukaciniai metodai išsiskiria šiuolaikiškumu, įtraukumu ir orientacija į XXI amžiaus kompetencijų ugdymą. Jie ne tik supažindina su menu, bet ir skatina kritinį mąstymą, ugdo emocinį intelektą, skatina bendradarbiavimą bei lavina kūrybiškumą. Taip mes mokome žmones ne tik matyti, bet ir mąstyti.
Taip, šiuolaikinis laikmetis tiesiog šaukte šaukia mums visiems – stabtelk. Būk čia ir dabar. Atsikvėpk, įkvėpk meno, leisk jam paliesti tavo mintis ir jausmus. Pamiršk kasdienius rūpesčius, bent akimirkai išsilaisvink iš triukšmo. Sutelk dėmesį į meno kūrinį ne kaip į objektą, o kaip į gyvą dialogą tarp kūrėjo ir žiūrovo. Leisk sau pajusti, suprasti, išgirsti tai, kas ne visada pasakoma žodžiais.
– Kas nustebino Lazdijuose?
– Nustebino ir nudžiugino susirinkusi gausi auditorija. Jūsų miesto jaunimas – komunikabilus, drąsus, aktyvus, nuoširdus. Ypač išsiskyrė motyvuoti jaunuoliai, kurie ne tik dėmesingai klausė, bet ir patys aktyviai įsitraukė į užduotis, dalinosi savo patirtimi, nuomone. Jautėsi, kad ši jaunimo grupė ieško galimybių ne tik įprasminti laisvą laiką, bet ir sąmoningai pasinaudoti galimybėmis, kurios praplečia jų suvokimą ir sujungia jau turimas žinias ir praktikas asmeninės ateities gerovei. Pozityvi jaunimo energija ir sąmoningumas įkvepia tikėti pozityviais pokyčiais bendruomenėje. Lazdijai nestokoja jaunimo iniciatyvų, kurios ne tik patraukia dėmesį, bet ir įkvepia daryti pokytį.
– Po darbų reikia ir atsikvėpti. Ką veikiate laisvalaikiu?
– Mano laisvalaikis labai įvairus: mėgstu laiką leisti gamtoje, vaikščioti ir grožėtis gamtos grožiu, ypač patinka rytiniai pasivaikščiojimai, kurie ne tik suteikia energijos, bet tai ir puiki galimybė išgryninti darbines mintis. Su šeima keliaujame, buriuojame, žiemą slidinėjame. Taip pat labai mėgstu skaityti edukacinio turinio knygas, kurios praturtina mano žinių bagažą, kuriu papuošalus, domiuosi ir praktikuoju holistines praktikas, lankausi įvairiuose kultūriniuose renginiuose, mėgstu bendravimą, tačiau labai daug laiko leidžiu vienumoje, tyloje, kadangi darbas su jaunais žmonėmis reikalauja daug energijos, stengiuosi rasti emocinę pusiausvyrą, todėl man labai svarbi yra asmeninė savijauta, kad dirbdama su žmonėmis turėčiau resursų efektyviai kurti pasitikintį ryšį, įkvėpti ir palaikyti jaunus žmones.
