Praėjusį šeštadienį Lazdijų rajone vėl susitiko žmonės, kuriuos vienija ne tik giminystės ryšys, bet ir dešimtmečius puoselėjama tradicija. Į tradicinę Pranckevičių giminės sueigą suvažiavo kelios kartos – nuo vyriausių šeimos narių iki vos prieš kelias savaites pasaulį išvydusių mažųjų.
Pranckevičių giminė šiandien laikoma viena skaitlingiausių Lietuvoje. Pasak sueigos organizatorių, šiuo metu suskaičiuojama 416 gyvų giminės žmonių. O pati tradicija susitikti Lazdijų krašte gyvuoja nuo 1986 metų – sueigos rengiamos kas penkerius metus.
Šiųmetė sueiga vyko pagal iš anksto parengtą programą ir prasidėjo nuo to, nuo ko prasideda kiekvienos giminės istorija – nuo atminties.
Rytą giminaičiai rinkosi Krosnos kapinėse prie artimųjų kapų, uždegė žvakeles ir pagerbė išėjusius. Bendrai maldai sustojo prie giminės senolių pirmtakų Antano ir Onos Pranckevičių bei Bubnių kapų.
Vidurdienį Šeštokų Švč. M. Marijos Nuolatinės Gelbėtojos
bažnyčioje buvo aukojamos bendros giminės šv. Mišios.
Parapijos kunigas Valdemaras Smulskis per pamokslą kalbėjo apie tai, kas tokią dieną ypač svarbu – gebėjimą skirti laiko vienas kitam. Apie norą pamatyti giminę, pabūti kartu ne tik džiaugsmo, bet ir gyvenimo išbandymų akimirkomis. Jis priminė ir iš ankstesnių kartų paveldėtos tradicijos vertę.
Kunigo žvilgsnis krypo ir į Pranckevičių giminės vėliavą – šeimos vienybės bei skirtingas kartas jungiantį ženklą. Pamoksle ne kartą grįžta meilės, pagarbos, jaunimo ir vyresniosios kartos bendrystės mintis. Po Mišių šventė persikėlė į Smalnyčią, kur senoliai gyveno ir sunkiai triūsė. Buvusioje sodybvietėje prie paminklo Pranckevičių giminei, visi fotografavosi, aptarė įvairius pasiekimus, ir žinoma uždainavo giminių dainą.
Netrukus visa giminė tradiciškai rinkosi į Rolių kaimą, kur viso kiemo teritorijoje išdėstytoje milžiniškoje pavėsinėje sėdo visi švęsti ir dar kartą detaliau pristatyti kiekvienos giminės šaką, aptarti visus pasiekimus.
Vienas pagrindinių sueigos organizatorių Virgilijus Pranckevičius pasakojo, kad giminės istorija jau seniai nėra saugoma vien žmonių atmintyje ar senose nuotraukose. Anksčiau buvo sudarinėjamas genealoginis medis ir lentelės, dabar naudojama speciali programa, kurioje suvesti giminės žmonės, jų duomenys ir nuotraukos. Vyresniems giminaičiams parengta ir knygelė, kad giminės medį būtų paprasčiau pavartyti ir suprasti.
O skaičiai iš tiesų įspūdingi.
Pasak Virgilijaus, šiandien gyvi yra 416 šios giminės žmonių. Didžiulio giminės medžio pradžioje – Antanas ir Onutė Pranckevičiai. Jų šeimoje augo dešimt vaikų – penkios dukros ir penki sūnūs. Šie dešimt vaikų susilaukė 43 vaikų, o iš jų šeimų medis šakojosi toliau.
Giminė šiandien pasklidusi ne tik po Lietuvą, bet ir po Europą. Vienose šeimos šakose emigravusiųjų nemažai, kitose – beveik nėra. Kai kurie išvykusieji jau sugrįžta ir vėl kuriasi Lietuvoje. Virgilijus sako, kad būtent dėl to tokie susitikimai ir reikalingi – kad žmonės neprarastų tarpusavio ryšio, pažintų vieni kitus ir jaustųsi vienos giminės dalimi.
Šiųmetėje sueigoje, jo pateiktais duomenimis, dalyvavo apie 230 žmonių.
Yra ir dar vienas skaičius, kuris Pranckevičiams teikia vilties.
Gintautas Sventickas pasakojo, kad per penkerius metus giminė neteko septynių savo žmonių, tačiau per tą patį laiką gimė 26 mažyliai. Tad, kaip su šypsena pastebėjo Gintautas, Pranckevičių statistika gerokai skiriasi nuo bendros Lietuvos demografinės situacijos.
Gintautui penkeri metai nuo vienos sueigos iki kitos prabėgo labai greitai. Jis dėkojo organizatoriams, kurie nenusisuko nuo tradicijos, ypač Virgilijui ir jo dukterėčiai Astai, prisidėjusiems prie šių metų šventės organizavimo.
Tačiau svarbiausia jam – ne renginio mastas. Per penkerius metus atsiranda naujų šeimos narių, į sueigą pirmą kartą atvyksta dar nepažinoti giminaičiai. Susitikimas tampa proga iš naujo vieniems kitus atrasti.
„Tai čia yra nesulyginama su niekuo, kas gali būti gyvenime, kai turi tokią giminę“, – kalbėjo Gintautas, neslėpdamas pasididžiavimo savo šeima.
Kad ši tradicija reikalinga ne vien vyresniajai kartai, parodė ir devyniolikmetės Dianos žodžiai.
Jauna mergina sakė besididžiuojanti, kad priklauso tokiai gausiai giminei. Save ji šmaikščiai pavadino vienu mažu „skaičiuku“ didžiuliame giminės medyje, tačiau kartu sakė, jog suvokimas, kad esi tokios didelės bendruomenės dalis, „labai šildo širdį“.
Diana neslepia – po dar penkerių metų tokią sueigą surengti galbūt bus sunkiau. Keičiasi laikai, žmonės išvyksta, kai kurie praranda ryšį su gimtuoju kraštu. Tačiau jaunos merginos atsakymas paprastas: jeigu bus noro ir žmonių, pasiryžusių tai daryti, tradiciją išlaikyti tikrai įmanoma. „Sunkiau, bet įmanoma“, – sakė ji.
Apie tą patį, tik kitais žodžiais, kalbėjo ir Danutė.
Paklausta, ką jai reiškia Pranckevičių giminė, moteris ilgai nesvarstė – tai bendrystė, rūpinimasis vieni kitais, pagalba ir meilė. O kiek tos meilės turi tokia didžiulė giminė?
„Begalinės meilės“, – atsakė Danutė.
Ji didžiuojasi giminės gausumu ir pasakojo, kad Kaune vykusiame giminių festivalyje Pranckevičiai užėmė antrąją vietą. Tačiau bene gražiausiai Danutė apibūdino ne giminės dydį, o jos žmones – linksmus, žingeidžius, besidominčius gyvenimu ir mokančius dalytis.
„Širdies šilumą dalinamės“, – sakė ji.
Sueigos organizacinės komandos narė Virginija į šią tradiciją žvelgia ir mokytojos akimis. Jos įsitikinimu, neužtenka vaikams ir anūkams palikti tik pavardę – reikia perduoti žinojimą, kas buvo jų protėviai, iš kur jie atėjo, kokius papročius puoselėjo.
Virginija pastebi, kad jaunimui savo šeimos praeitimi vertėtų domėtis dažniau. Tačiau tam reikia ir tėvų bei senelių pagalbos – būtent jie gali perduoti šeimos pasakojimus, vardus, pavardes, papročius ir tradicijas kitai kartai.
„Labai linkėčiau visiems, kad žinotų savo praeitį, nes be jos nėra ateities“, – sakė Virginija.
Galbūt čia ir slypi atsakymas, kodėl nuo 1986-ųjų Pranckevičiai vis sugrįžta į Lazdijų kraštą.
Per penkerius metus pasikeičia labai daug. Vienų žmonių nebelieka. Gimsta kiti. Vaikai tampa paaugliais, jaunimas sukuria savo šeimas, o kažkas pirmą kartą atvyksta į sueigą ir staiga sužino, kad šalia stovintis nepažįstamasis iš tiesų yra jo giminaitis.
Keičiasi pavardės, gyvenamosios vietos ir šalys, tačiau šaknys lieka.
Todėl šeštadienį Lazdijų rajone susirinkę Pranckevičiai skaičiavo ne tik savo giminės žmones. Jie dar kartą skaičiavo metus, kartas, prisiminimus ir istorijas, kurios nenutrūksta tol, kol yra kam jas papasakoti.
O po penkerių metų, jei tradicija bus tęsiama, jie vėl sugrįš. Galbūt jų bus dar daugiau. Ir vėl atsiras progų paspausti ranką dar nepažintam giminaičiui, prisiminti išėjusius, pasidžiaugti gimusiais ir padaryti naują bendrą nuotrauką.
Nes, kaip tą dieną paprastai pasakė Danutė, čia dalijamasi tuo, ko jokioje genealoginėje lentelėje nesuskaičiuosi – širdies šiluma.
