Dineta Babarskienė
Ar kada matėte nesuskaičiuojamą daugybę kojinių vienoje vietoje, tiek, kad net akys raibtų nuo spalvų ir raštų margumo? Jei ne, tada teks keliauti į Radviliškį, į keturioliktą tarptautinį kojinių mezgimo čempionatą. Tiesa, tokia galimybė bus jau tik kitais metais.
Lazdijų mezgėjų komanda atstovavo Dzūkijos regionui
Tryliktasis tarptautinis kojinių mezgimo čempionatas „Etno sambūris“ mūsų rajonui buvo itin sėkmingas: pirmąją vietą užėmė mūsų krašto atstovė Asta Dimšienė, tačiau juk tame pačiame čempionate dalyvavo visa mezgėjų komanda iš Lazdijų – tikras Lazdijų mezgėjų desantas: Danutė Juškienė, Jolanta Vyšniauskienė, Zosė Bernotienė, Alma Zavackienė, Gema Grubienė. Pirmą kartą tokiame čempionate ir itin sėkmingai dalyvavo Jolanta Vyšniauskienė. Jai atiteko nominacija „Už laisvę“. „Ir ne tik Jolanta Vyšniauskienė, bet ir Gema Grubienė bei Alma Zaveckienė dalyvavo pirmą kartą“, – sako Danutė Juškienė, suvienijusi, pakvietusi vykti į čempionatą kartu net 4 koleges. Danutė pasakoja, kad šios moterys dalyvavo visoms mezgėjoms ypatingoje dienoje: mezgė Pasaulinėje mezgimo viešumoje dieną Veisiejuose, tad ji pakalbinusi, o šios nesispyriojo, sutiko važiuoti ir į čempionatą. Tiesa, pačiai Danutei tai buvęs jau vienuoliktas kartas, praleido ji vos du čempionatus, o štai 82 metų Zosė Bernotienė dalyvavo penktą kartą, juk amžius ne riba megzti kojines: čempionate dalyvavo dar vyresnių mezgėjų. „Mes atstovavome Dzūkijos regionui, o ir užrašas „Lazdijų rajonas“ iš tolo matėsi. Tokia gausi mezgėjų komanda buvo tik iš mūsų rajono“, – sako D. Juškienė.
Prityrusi mezgėja kojinių mezgimo čempionate išmoko kojines megzti kitaip
Alma Zavackienė iš Šapurų kaimo sako, kad jai viskas buvo įdomu, mat dalyvavo tokiame renginyje pirmą kartą. „Kad jau, žinokite, man ir ne mezgimas galvoj buvo, norėjosi pasiklausyti geriausių Lietuvos folkloro kolektyvų. Bet ir mezgėme, ir su alytiškių ansambliu dzūkiškai dainavome – visko buvo. Paroda įdomi, o ir mezgėjos atsivežė ir po 20, ir po 50 porų kojinių į čempionatą. Buvo į ką pasižiūrėti. Mes visos penkios kartu važiavome, labai gražiai bendravome“, – pasakoja Alma. Mezgėja prisipažįsta, kad ji visą gyvenimą kojinių viršų – „stulpukus“ – kitaip mezgusi, o štai čempionate pamačiusi ir kinoniškai megzti pabandžiusi – išėjo. „Bevaikščiodama po parodą pastebėjau kitokį mezgimą“, – prisipažįsta ji.
O mezga ji nuo 6 metų. Išmokė pas mamą ateidavusi moteris, kaip sakydavo, „ant primieros“, mat mama labai gera siuvėja buvo, siuvo net paltus, kailinius, o Almą, dar visai mažą, ta moteriškė sodindavo ant stalo ir megzti mokino, paskui ir pati labai stengėsi. Sako, net tėvams liepdavo važiuoti pas gimines, o jie, vaikai, Veronikos priežiūroje norėdavo likti, kad ją pakviestų, prašydavo, mat Veronika megzti mokė, ne tik pasakojimai jos įdomūs buvo, bet ir kitus kaimo „pletkus“ sužinodavo – po „uslanu“, po atėjusių moterų sijonais pasislėpusi mažoji Almutė tūnodavo ir visko prisiklausydavo. Paskui jau suaugusi pirkdavo mezgimo žurnalus visokius ir vis sakėsi, kai jau į pensiją išeis, tai megs, kiek jėgos leis, kiek širdis geis. „Kartais pagalvoju, kad jei mano visus megztus darbus surinkus vienon vieton, tai „fūra“ būtų“, – sako ji pati. Mezga viską: dukrai net uniformą į mokyklą buvo numezgusi. „Juodą suknutę ir prijuostę, ir pėdkelnes, ir kelnes, ir berniukui kostiumėlį, ir vyrui, ir broliams megztinius“, – pasakoja moteris. Nežino, ar megzti rūbai dabar „ant bangos“, tačiau jai pačios megztus drabužius malonu nešioti. „Po čempionato nulėkiau į Lazdijus, nusipirkau lininio siūlo ir megsiu kostiumėlį, jau ir pradėjau“, – pasipasakoja mezgėja. Sako, kad numegzti galima viską. „Giminėms dovanoju. Brolienei dabar numezgiau didžiulę staltiesę. Ji labai saugo, vertina. Prieš 26 metus vieną staltiesę jai esu numezgusi. Kai pamačiau dabar, tai net aiktelėjau: staltiesė dar gražesnė nei tik ką numegzta, nors brolienė tiesia ją ant stalo, naudoja. Jau net nešusi pas siuvėją, kad sutaisytų: gaila jai su tokiu grožiu būtų atsisveikinti. Aš liepiau mesti, sakiau kitą numegsiu, dabar jau numezgiau. Kalėdų proga per karantiną dėžę kojinių, gal 14 porų, nusiunčiau jiems, tai išsidalino ir marčios, ir žentai ėmė“, – pasakoja mezgėja. Prisipažįsta, kad smagiau net megzti, kai mezgi dovanoms – ne sau. O ir Radviliškyje mūsų krašto mezgėjos dovanojo po porą kojinių seneliams, taip sudalyvavo prasmingoje akcijoje.
Tautodailininkė Danutė Juškienė dar vedė ir edukaciją „Vilnonių siūlų dažymas augalais“, ne tik mezgė.
Iš čempionato mezgimo virtuozės sugrįžo geros nuotaikos. Danutė už įdomią edukaciją parsivežė padėkos raštą ir dovanėlę. Neliko nė viena nuskriausta: visoms mezgėjoms įteikta po padėkos raštą ir dovanėlę. „Iki pasimatymo keturioliktame čempionate!“ – taria mūsų krašto mezgėjos tikindamos, kad būtinai vyks ir kitais metais. „Kitais metais ruošiamės dar gausesnę komandą suburti ir vykti. Ir šiemet norinčių buvo gerokai daugiau, tačiau ne visos galėjo iš namų išvažiuoti“, – sako Danutė. Kitiems metams moterys žada rimčiau pasiruošti.
Kojinių mezgimo čempionatas yra vienintelis tokio pobūdžio renginys ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Čempionate pristatoma Europos šalių mezgimo amato tradicija, dalijamasi patirtimi, vyksta bendravimas ir bendradarbiavimas tarp skirtingų kartų ir tautybių žmonių.