Sezono metu grybai – neišsenkanti tema. Grybauti nori visi, ypač jei suki link Kapčiamiesčio, Bugiedos, Varviškės.
Kaina nedžiugina, bet kur juos dėti
Važiuojant Kapčiamiestyje jau iš tolo pamatai geltonuojant pilnas pintines, pilnus kibirus voveraičių grybautojai neša į supirktuvę.
Jauna moteris neša du kibirus pilnus voveraičių. Klausimas, ar yra grybų miške, skamba kvailai, bet klausiu. Patvirtina, kad yra, rodo pilnus kibirus gražiai surinktų, lietaus nupraustų voveraičių. Supirktuvėje kainos – ne per didžiausios. „Vakar buvo 3,50 už kilogramą. Gal dar kris?“ – svarsto ji. Klausiu, ar negaila parduoti tiek grybų – surinkti juk nelengva, o superka už nedidelę kainą. „O ką daryti? Kur juos dėti?“ – klausimais į klausimą atsako grybautoja ir nužingsniuoja į supirktuvę.
Miškuose pilna vaistažolių, tik netingėk rinkti
Vietos gyventojai renka vaistažoles, kaupia jų atsargas žiemai. Stebi gamtos ciklą, renka tada, kai tas augalas tinkamas rinkimui, nekreipia dėmesio į pasakymą, kad vaistažoles galima rinkti tik iki Joninių.
Renka miško glūdumoje net liepukus. Miške liepos nenušalo, žydi visas medis, tad skinti patogu nuo apatinių šakų. Nešasi dvi pintines: vieną – liepukams, kitą – grybams. Ir grįžta su pilnomis: liepžiedžių yra, grybų – taip pat.
Nerasti voveraičių – neįmanoma
Grybų miške tikrai yra, daugiausia – voveraitės. Suradus gerą vietelę, iškart gali ne vieną dešimtį į krepšį susidėti. Prie kadagių, po samanomis slapukės slepiasi. O prisirinkus, dar ir naktį sapnuojasi jų geltonos virtinės. Tiesa, kepurėlės spalva skiriasi: vienos voveraitės – sodrios geltonos ar šviesiai geltonos spalvos, kitos – oranžinės. Anot dietologų, šio grybo spalva žymi ypatingą maistinę savybę: voveraitėse yra daug vertingų medžiagų, tokių kaip skaidulos bei mikroelementai, galima rasti B grupės vitaminų, taip pat vitamino E, D, geležies, kalcio, kalio, magnio, fosforo ir kitų mineralų, spalva žymi, kad jose yra beta karoteno, tai ir baltymų šaltinis. Gal todėl jos renkamos, valgomos ir itin vertinamos. O svarbiausia, kad jų gali prisirinkti visi: jei žinai vietas – daug, jei nežinai, vis tiek vakarienei surasi. Šiuo metu neįmanoma nerasti voveraičių. Vietiniai pataria: „Kai pamatai voveraičių tiltelį, nereikia skubėti prie didžiausios, protingiausia – eiti lėtai, nes beskubant, prie tolėliau pamatytų, dažniausiai sumindai čia pat, po kojomis, augančias. Pro poniabudžių „kiaušinėlį“ nereikėtų praeiti: vaistus nuo sąnarių skausmo pats metas gaminti. Beje, šie grybai panašūs į žalčio kiaušinius – juos miške mačiau pirmą kartą.
Miškuose jau noksta ir bruknės. Tiesa, kol kas raudonuoja viena kita uogelė. Ar bus bruknių uogienei, net vietiniai abejoja.
Vilioja girtuoklės
Apie šias uogas yra sakoma, kad jos gavę tokį pavadinimą per klaidą. Sakoma, girtuoklės svaigina. Tad šios uogos nėra labai populiarios ir renkamos, mat jų ne visur ir rasti galima. Specialistai teigia, kad jos nepelnytai pamirštos: girtuoklės labai naudingos sveikatai ir liaudies medicinoje naudojamos daugelio ligų gydymui. Nėra įrodyta, jog jos svaigina. Anksčiau iš šių uogų būdavo gaminamas vynas, tad nėra ko stebėtis, nes vynas gali ne juokais susukti galvelę. Dar kita versija, iš kur tos kalbos apie galvos svaigimą kilę: girtuoklės auga šalia pelkinių gailių. O šie turi daug eterinių aliejų, nuo jų aitraus kvapo jautresniam žmogui tikrai gali susisukti galva ar net pradėti skaudėti. Girtuoklės labai panašios į mėlynes ar šilauoges ir dabar jų augimvietėse – pelkiniuose miškuose – tikrai galima paragauti. Girtuoklių sezonas jau prasidėjo, galima rasti ir Kalniškėje. Spanguolės – dar žalios, tačiau jų gamta žada mums kažkiek atseikėti.
