Tarptautinės mokytojų dienos proga Lazdijų rajone pagerbti pedagogai, kurių kasdienis darbas, kantrybė ir atsidavimas augina ne tik mokinių žinias, bet ir jų pasitikėjimą savimi. Šventės metu paskelbta ir Lazdijų rajono savivaldybės Metų mokytojo nominacijos laimėtoja. Šis garbingas įvertinimas skirtas Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos specialiajai pedagogei ekspertei Editai Stanulienei.
Jos profesinis kelias švietimo srityje tęsiasi jau tris dešimtmečius. Per tuos metus keitėsi mokykla, požiūris į specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, atsirado daugiau specialistų ir pagalbos galimybių. Tačiau, pasak pedagogės, svarbiausia nesikeičia – reikia pamatyti ne tai, ko vaikui nepavyksta padaryti, o tai, ką jis gali, padėti jam atrasti savo stiprybes ir patikėti savimi. Specialiojo pedagogo darbo rezultatai ne visada matomi iš karto, kartais jų tenka laukti ne vienerius metus. Tačiau būtent todėl ypač brangios tampa akimirkos, kai mokinys pats pasako: „Aš moku“, „Man pavyko“, „Aš galiu“.
Apie Metų mokytojo apdovanojimą, tris dešimtmečius švietime, įtraukiojo ugdymo pokyčius ir tas mažas pergales, kurios pedagogui tampa didžiausiu įvertinimu, „Dzūkų žinios“ kalbėjosi su Edita Stanuliene.
– Jums suteiktas Lazdijų rajono savivaldybės Metų mokytojo vardas. Ką Jums asmeniškai reiškia šis įvertinimas ir kokios mintys kilo sužinojus apie apdovanojimą?
– Šis įvertinimas man brangus ir prasmingas ne tik asmeniškai, bet ir visai švietimo pagalbos bendruomenei. Sužinojus apie Metų mokytojo apdovanojimą, apėmė didžiulis dėkingumas ir jaudulys.
Džiaugiuosi, kad dirbu augti skatinančioje aplinkoje. Galvoju apie vadovus, kurie pastebėjo mano darbą, kolegas, mokinius, jų tėvus, savo šeimą ir visus žmones, kurie buvo šalia mano profesiniame kelyje.
Šis įvertinimas man nėra vien asmeninis pasiekimas. Tai visos švietimo pagalbos bendruomenės, mūsų kartu kasdien kuriamos gimnazijos istorijos įvertinimas. Kartu jaučiu ir atsakomybę – Metų mokytojo vardas skatina nesustoti, mokytis, tobulėti ir ieškoti įtraukių mokymo būdų, padedančių sudominti mokinius.
– Specialiojo pedagogo darbas dažnai lieka mažiau matomas nei mokytojo prie klasės, nors jo reikšmė vaikui gali būti labai didelė. Kas Jums pačiai šiame darbe teikia daugiausia prasmės ir džiaugsmo?
– Specialiojo pedagogo darbas dažnai vyksta tyliai – kabinete ar kitose gimnazijos erdvėse, o jo rezultatai ne visada pastebimi iš karto. Tačiau didžiausią prasmę man teikia galimybė matyti vaiko augimo kelią.
Dažnai su vaiku pradedame dirbti dar ikimokykliniame amžiuje, kai jam pirmą kartą paskiriama specialioji pedagoginė pagalba. Tada stebi jo pirmuosius žingsnius, mokaisi suprasti jo poreikius, bendradarbiauji su tėvais, vadovaujiesi kitų specialistų rekomendacijomis, ieškai tinkamiausių būdų padėti.
Ypatingas džiaugsmas ateina tuomet, kai po kelerių metų matai tą patį vaiką jau gimnazijoje. Matai, kaip jis keičiasi, auga, tampa vis savarankiškesnis, atranda savo stiprybes, drąsiau reiškia mintis ir pamažu skleidžiasi kaip asmenybė.
Tada supranti, kad pagalba, kuri kažkada galėjo atrodyti tik kaip labai mažas žingsnis, ilgainiui tapo svarbia vaiko kelio dalimi. Man labai prasminga žinoti, kad galėjau būti šalia tame augime – padėti vaikui patikėti savimi, atrasti tai, ką jis gali, ir pamatyti jo potencialą.
– Esate įvertinta už lyderystę plėtojant įtraukųjį ugdymą. Kaip per Jūsų darbo metus keitėsi požiūris į vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, ir kiek šiandieninė mokykla jau yra pasirengusi priimti kiekvieną vaiką?
– Specialiojo ugdymo srityje pradėjau dirbti lygiai prieš tris dešimtmečius – darželyje-mokykloje „Vyturėlis“ logopede. Tuo metu specialioji pedagoginė pagalba mokiniui daugelyje rajono mokyklų apsiribodavo tik logopedo pagalba, nes kitų specialistų mokyklose tiesiog nebuvo.
Situacija pradėjo keistis, kai 2004 metais rajone buvo įkurta Pedagoginė psichologinė tarnyba. Teko dalyvauti jos kūrimo procese ir dvejus metus jai vadovauti. Tarnybos tikslas buvo įvertinti mokinių specialiuosius ugdymosi poreikius, teikti rekomendacijas tėvams bei pedagogams, užtikrinti reikalingą pagalbą.
Teko vadovauti ir nevyriausybinei organizacijai „Viltis“, atstovauti sutrikusio intelekto jaunuoliams bei jų tėvams.
Iššūkių yra ir šiandien, tačiau dabartinė mokykla yra kur kas geriau pasirengusi priimti kiekvieną mokinį. Didžiausias pokytis, mano nuomone, tas, kad mažiau koncentruojamės į tai, kokių sunkumų mokinys turi, o labiau gebame pamatyti visumą – ką jis gali, kokios jo stiprybės ir kaip galime pakeisti aplinką bei mokymo būdus, kad jis galėtų mokytis ir patirti sėkmę.
Mokyklose dirba švietimo pagalbos specialistai, mokinio padėjėjai, pagalba teikiama individualiu, klasės ir visos mokyklos lygmeniu, kuriamos erdvės, padedančios atliepti skirtingus mokinių poreikius.
– Kokie šiandien yra didžiausi įtraukiojo ugdymo iššūkiai – ar labiau trūksta specialistų, žinių, priemonių, o gal vis dar tenka keisti pačios bendruomenės požiūrį?
– Manau, kad šiandien įtraukiojo ugdymo iššūkiai yra keli ir visi jie tarpusavyje susiję. Žinoma, labai svarbus specialistų prieinamumas, mokytojų žinios, tėvų atsakomybė.
Mokytojui taip pat nelengva vienu metu pasirūpinti visa klase ir pritaikyti ugdymą skirtingiems vaikams. Todėl labai svarbu, kad mokytojas nesijaustų vienas. Įtrauktis neturėtų būti vien specialiojo pedagogo ar kito pagalbos mokiniui specialisto atsakomybė – tai visos mokyklos bendruomenės darbas.
Šiandien ir visuomenėje, ir mokykloje yra daug daugiau supratimo, tinkamo požiūrio ir noro padėti. Tačiau dar turime mokytis vieni iš kitų, dalytis patirtimi, bendradarbiauti ir nebijoti ieškoti kitokių sprendimų.
Kartais užtenka visai nedidelio pokyčio – kitaip pateiktos užduoties, daugiau laiko, padrąsinimo ar galimybės vaikui parodyti savo gebėjimus kitu būdu.
– Jūs ne tik dirbate su vaikais, bet ir konsultuojate pedagogus, dalijatės profesine patirtimi. Ko dažniausiai mokytojai klausia specialiojo pedagogo ir kokios pagalbos jiems labiausiai reikia?
– Mokytojai konsultuojasi dėl įvairių sutrikimų, nori geriau suprasti mokinio raidą, intelektinius gebėjimus, domisi, kokios rekomendacijos galėtų būti taikomos skirtingais atvejais.
Jie klausia ir labai konkrečių dalykų: kaip padėti vienam ar kitam mokiniui geriau suprasti užduotį, kaip ją pritaikyti, kaip paskatinti vaiką įsitraukti, ką daryti, kai mokinys susiduria su sunkumais ar stokoja motyvacijos.
Todėl stengiuosi kartu su mokytojais vesti pamokas, bendradarbiauti ir aktyviai jose dalyvauti. Skaitydama pranešimus mėgstu juos užbaigti vienu sakiniu: jeigu kiekvienas veiksime savo kompetencijų ribose, įtrauktis mokykloje bus ne siekiamybė, o taps kasdienybe.
– Per ilgus darbo metus turbūt buvo ne vienas vaikas ar situacija, priminę, kodėl pasirinkote šią profesiją. Ar yra istorija, kuri Jums ypač įsiminė ir kuri geriausiai parodo, kiek daug gali pakeisti pedagogo kantrybė, tikėjimas vaiku ir tinkama pagalba?
– Labiausiai mane paliečia tos akimirkos, kai mokinys pats pradeda pastebėti savo pažangą. Kai jis pasako: „Aš moku“, „Man pavyko“, „Aš galiu“. Tada supranti, kad visi tie maži kasdieniai žingsniai turėjo prasmę.
Turiu ir vieną istoriją, kuri mane labai palietė. Mūsų gimnazijoje daug dėmesio skiriama mokinių profesiniam informavimui. Kartą buvau subūrusi mokinių grupę ir nuvykome į Alytaus profesinio rengimo centrą susipažinti su profesijos pasirinkimo galimybėmis individualių poreikių turintiems mokiniams.
Praėjo keleri metai. Ir… prieš Kalėdas gavau vieno buvusio mokinio žinutę. Jis dėkojo ir rašė: „Niekada nepamiršiu tos dienos, kai nusivežėte mane į Alytų“. Pasakojo, kad ši išvyka jam padėjo apsispręsti, kur mokytis. Jis pasirinko apdailininko specialybę, ją baigė, o vėliau tame pačiame centre pradėjo mokytis fotografijos.
Jis prisiminė ir tai, kaip padėjau jam mokytis, kaip tikėjau, kad jis gali. Turbūt būtent tokie momentai – tikėjimas mokiniu, galimybė laiku suteikti tinkamą pagalbą ir vėliau pamatyti, kur ji žmogų nuvedė, – ne kartą primena, kodėl pasirinkau šią profesiją.
– Ar turite savo credo?
– Turiu tokį gražų sakinį, kurį sau kartoju: „Jei nešiosiesi vaikystę su savimi – niekada nesensi“.
