Juras Zinkus
„Veždami infekuotas atliekas į sąvartynus viruso nesunaikinsim“, – įsitikinęs Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro direktorius ir Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos prezidentas Algirdas Reipas.
Jis susikrimtęs: plintant virusui atliekų tvarkytojai dirba padidėjusios rizikos sąlygomis, bet yra palikti likimo valiai. Asociacijos mėginimus atkreipti į tai dėmesį Aplinkos ministerija atremia siūlydama atliekas tvarkantiems darbuotojams išdalinti veido kaukes ir pirštines.
Tai neva turėtų juos apsaugoti nuo pavojaus, kuris, labai tikėtina, tūno kiekviename konteineryje, primestame jau panaudotų vienkartinių pirštinių, veido kaukių, kitų daiktų, kuriais naudojasi saviizoliacijoje esantys ir kiti virusu užsikrėtę, bet to ir patys galbūt dar nežinantys asmenys.
Visas šis konteinerių turinys pereina per daugybės žmonių rankas: vieni jį surenka, veža, kiti rūšiuoja, šalina sąvartyne. Šitie žmonės negali dirbti nuotoliniu būdu ir dejuoti, kaip sunku būti užsidarius namuose. Jiems reikia tvarkyti galimai infekuotas atliekas.
RATC‘ų siūlymai pandemijos metu surinktas mišrias atliekas iš karto vežti deginti, taip užkertant kelią galimam infekcijos plitimui, atsimuša į geležinį valdininkų argumentą: tai prieštarauja TIPK – Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo – reikalavimams. Už jų pažeidimus gresia milžiniškos baudos.
Išeitimi galėtų tapti Ekstremalių situacijų komisijos sprendimas tokioje situacijoje leisti tvarkyti atliekas mažinant riziką darbuotojų sveikatai. Bet tokio sprendimo nėra.
Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centro asociacija (LRATC) šiuos klausimus ne kartą ir anksčiau yra kėlusi, tačiau atsakymų nebuvo ir nėra dabar.
„Aš manau, kad tik tuomet, kai atskiruose miestuose išvis sustos atliekų tvarkymas, atsiras suvokimas, kaip svarbu visuomenei turėti užtikrintą, patikimą ir gerai veikiančią atliekų tvarkymo sistemą“, – teigia A. Reipas.
– Ar yra kažkokių požymių, kad atliekų tvarkymo paslauga dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali būti nutraukta?
– Tų požymių gali atsirasti bet kurią akimirką. Jei nors vienas žmogus užsikrėstų, nutrūktų visas atliekų surinkimo, išvežimo, rūšiavimo procesas, nes reikėtų karantinuoti visus tame procese dirbančius žmones.
Kas tuomet būtų? Kas tvarkytų atliekas, kurios, visi suprantame, negali būti netvarkomos, nes sukeltų dar didesnę grėsmę. Mes klausiame ministerijos, kokie teisės aktai reglamentuoja, kad ši paslauga nenutrūktų, o atsakymo nėra.
Kitaip negu daugelyje valstybių, Lietuvoje atliekų tvarkymas nėra pripažintas būtinąja paslauga – kaip paslauga, kuri esant bet kokiai situacijai negali būti nutraukta.
Pas mus ji gali nutrūkti – dabartinis teisinis reglamentavimas nuo to neapsaugo.
– Šiuo metu ypatingas dėmesys skiriamas dezinfekavimui, apsaugos priemonėms. Ar papildomų apsaugos priemonių imasi atliekų tvarkytojai, aprūpindami jomis darbuotojus, dezinfekuodami konteinerius?
– Kokia prasmė dezinfekuoti konteinerius, į kuriuos metamos nedezinfekuotos atliekos? Tos atliekos vežamos per miestus, kitas gyvenamąsias teritorijas. Virusas turi laisvę plisti, o žmonės, kurie tas atliekas tvarko, yra pasmerkti didžiulei rizikai.
Visos atliekos, tarp kurių gali būti ir infekuotų, patenka į bendrą mišrių atliekų srautą, o jas tvarkantys žmonės realiai neturi jokios pagalbos, jokio draudimo. Mes su jais tik susitinkame ir kalbame, kad jie jaustų pareigą, būtų kaip kareiviai, kurie šiandien yra pastatyti į pirmąsias linijas ir turi rūpintis, kad būtų tvarkinga, kad būtų išvežta, bet jie patys niekam nerūpi.
Apsauginės kaukės yra duodamos, bet dirbant fizinį darbą, tuo labiau nešvarioj aplinkoj, su kauke ilgai neišbūsi. O, bet to, ir veikia ji tris valandas, ir, kaip pripažįsta patys medikai, yra menka apsauga.
– Kieno rankose yra sprendimai ir ar bent bandoma jų ieškoti?
– Sprendimus turi priimti ministerija, kreipėmės ir į ekstremalių situacijų komisiją, bet nesulaukėm jokio supratimo. Laikoma, kad tai yra komercinės paslaugos, ir nieko nesiimama.
O kas būtų, jei, pavyzdžiui, kuri nors atliekų surinkimo įmonė nutrauktų savo veiklą? Dabar kalbama apie komunalinių mokesčių atidėjimą keliems mėnesiams – ką tuomet reikės daryti įmonėms? Atliekoms nepasakysi: palaukit, mes jus sutvarkysim tada, kai bus atsiskaityta.
Visi reikalaus, kad atliekos būtų sutvarkytos greitai, bet mums bendra tvarka galiojantis Viešasis pirkimų įstatymas operatyviai spręsti ir veikti nesuteikia galimybių. Specialiosios paskirties įmonių veikla kitaip reglamentuojama, bet atliekų tvarkymas šiai sričiai Lietuvoje nepriskirtas.
– Priešakinėse kovos su virusu linijose atsidūrusiems medikams padeda visuomenė. Kokios jos pagalbos lauktų atliekų tvarkytojai?
– Rūšiuoti atliekas. Suprasti, kad nerūšiuodami mes pasmerkiame save nesaugumui ir ligos plitimui. Visas panaudotas apsisaugojimo priemones sudėti į atskirus maišelius ir užrišti, nemesti jų palaidai į konteinerius.
Atvežus atliekas į rūšiavimo centrus (surinkimo aikšteles) neturėti kontakto su čia dirbančiais priėmėjais.
Atskirai rinkti maisto atliekas visur: ir namuose, ir darbe. Užsisakant maisto iš maitinimo įmonių vienkartinius indus mesti reikia į plastiko arba pakuočių konteinerius – jie bus perdirbti, jeigu tiktai prieš išmetant bus pašalinti maisto likučiai.
Esame pasiruošę surinkti iš visų įmonių atskirai surinktas jų maisto atliekas – tik nemeskite jų kartu su kitomis atliekomis! Iš gyventojų šios atliekos jau seniai surenkamos atskirai, tik dar ne visi atskirai jas meta. Atėjo metas suvokti, kad rūšiavimas padarys mus saugesnius.
Ir labai tinkamas metas kartu su vaikais mokytis rūšiuoti atliekas – visiems bus ką veikti ir prasmingai praleisti laiką!
Patirtis rodo, kad tik rūšiuojant atliekas pirminėje stadijoje, t. y. namuose, galima jas saugiai sutvarkyti. O saugiai jaustis norime visi.
Mes visi turime savo vertybių sistemą, esame apsisprendę, kas mums vertinga ir svarbu. Šita situacija mus verčia suvokti, kokia svarbi atliekų tvarkymo sistema yra visai visuomenei.
Vertybių suvokimas ateina iš mūsų sąmoningumo, patirties, gautų pamokų. Mes gauname gerą pamoką savo brandai ir sąmoningumui.