Dineta Babarskienė
Sodybos šeimininkas lazdijietis Juozas Praleika atklydusio stirnino nepaliko likimo valiai, jį gelbėjo. Atsigavęs stirninas dar pasibuvo pas poną Juozą. Šalčius tvartelyje praleido. „Tegu peržiemoja. Tuomet paleisiu miškan”, – taip nusprendęs tada ponas Juozas. Dabar, jau atšilus, nutirpus sniegui, Fulgentui reikia sugrįžti namo – į gamtą.
Pirmadienio popietę Fulgentas sugrįžo atgal į gamtą. „Jau reikėjo paleisti, nes lyg jau koks liūdnas tvartely atrodė. Laikas, pavasaris. Jau lyg ir tos gamtos ilgėjosi jis, net ir ėsti jau nelabai norėjo”, – pasakoja šeimininkas.
Stirniną paleisti ponas Juozas nusprendė savo sodintame miške Staidaruose. „Stirnų čia yra, vaikščioja“, – sako jis.
Kaip ir buvo sakęs, taip ir padarė, paleido ne vienas, mat reikėjo Fulgentą iš miesto saugiai išvežti. „Nėra, kad labai stambus būtų, bet ginasi, tai reikėjo saugiai jį nuvežti miškan. Kanopukės aštrios, tai mes atsargiai „neutralizavome“, – pasakoja ponas Juozas.
Ir nors sako, kad nepratino jo „prie rankų“, kad prie žmogaus nepriprastų, tačiau stirninas ne itin norėjo pasitraukti nuo savo globėjo. Paleistas Fulgentas vis žiūrėjo atsisukęs į savo globėją. „Nelabai gal jis norėjo į mišką. Nebėgo, vis žiūrėjo į mane atsisukęs. Net gaila man jo. Bet, kad jau reikėjo paleisti”, – su džiaugsmo ir liūdesio gaidele kalba ponas Juozas. Pamojavo ranka savo stirninui paragindamas: „Eik, Fulgi, eik“.
Ir štai kaip čia išėjo. Ponas Juozas pagelbėjo stirninui Fulgentui, bet prisipažįsta, kad truputuką ir pyktelėjęs ant jo gentainių, tų stirnų, kurios jo miške apsistojusios, mat jaunų pušukių ūgliukus apskabančios. „Dabar jau pušaitės ūgtelėjo, tai nieko”, – vis tik nusileidžia ranka mosteldamas senolis.
Vis apie savo Fulgį pagalvoja. „Turi būti jam ten gerai. Jei sveikas bus, tai gyvens”, – svarsto jis. Sako, kad į savo miškelį dažnai nuvažiuoja, tai gal dar ir Fulgentą pamatys. Viliasi, kad gal dar juodu susitiks. Anot jo, jei pažins, tai gal ateis. „Mano kviečiai gražūs, tankūs. Gali sau užkandžiauti dabar”, – geraširdiškai dalijasi ponas Juozas, mat prie savo miško dar ir kviečių pasisėjęs.
Antradienio rytą klausiau, ar nesugrįžo jo globotinis. „Negrįžo, negrįš“, – įsitikinęs ponas Juozas.
„Nuvežėme, paleidome ir tegul jis laimingas gyvena. Tegu ieškos poros“, – sako ponas Juozas.
Antradienio rytą pro šalį pravažiavus, ošė tik miškas, Fulgento pamiškėje nesimatė… Jis savo namuos. „Fulgentas savo posti – miški“, – dzūkiškai tvirtina jo globėjas Juozas Praleika.•