Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Po truputį temo, ir į mano kambarį tyliai ir klastingai lyg pats atsargiausias pasaulyje vagis sėlino šeštadienio vakaras. Sėdėjau ant kampe stovinčio fotelio. Tyliai grojo radijas, paslaptingai ūžė radiatorius, o ant palangės garavo puodelis neseniai užplikytos žaliosios arbatos. Siurbtelėjau porą gurkšnių, ir karšta arbata pakliuvo į burną truputį ją nudegindama. Tik trumpam nukreipęs dėmesį į mažą gurkšnelį vėl pradėjau spoksoti per savo kambario langą. Dešine ranka glosčiau, o rodomuoju pirštu ir nykščiu pešiojau poros mėnesių barzdą, kurią jau buvo pasidabravusi metų šarma. Pabaigus arbatos puodelį visiškai sutemo. Tingiai atsistojau, užtraukiau užuolaidą ir uždegiau šviesą.
Neatsimenu, kada paskutinį kartą buvau išėjęs į kiemą. Kokį mėnesį tai tikrai, o gal ir ilgiau. Noro kur nors eiti visiškai nebuvo. Visas ryšys su išoriniu pasauliu tebuvo radijas ir penkias dienas per savaitę gaunamas dienraštis. Nors jau ne vieną dešimtmetį daugelis laikraščius skaitė internete, vis dar nebuvau prie to įpratęs, ir tik popieriuje išspausdintas tekstas man geriausiai patikdavo. Gyvenau dviejų kambarių bute, pilname knygų. Jų lentynos buvo nuo pat grindų iki lubų. Taip atrodė visos trys abiejų kambarių sienos. Tik langai į kiemą nebuvo užmūryti knygų pilnomis lentynomis. Nors nieko išskyrus kaimyninį daugiabutį ir automobilių stovėjimo aikštelę, pilną automobilių, nebuvo galima pamatyti. Mažesniame kambaryje miegodavau ir leisdavau ištisas dienas sėdėdamas fotelyje, skaitydamas ir klausydamas radijo. Šis kambarys taip pat buvo pilnas knygų nuo grindų iki lubų. Viena lentyna buvo ypatinga. Joje stovėjo dar neskaitytos knygos. Matydamas jų nugarėles vis galvodavau, kuri greičiausiai atsidurs mano rankose.
Kai visi didieji gyvenimo pralaimėjimai ir didžiosios pergalės jau seniai yra praeityje, telieka gyventi prisiminimais. Tuomet savo kailiu įsitikini, kad tau pačiam nebepriklauso absoliučiai niekas išskyrus praeitį. Bet praeitis viską apdengia metų voratinkliu, ir viskas neatrodo taip, kaip buvo. Galvoji, kad kai kas nutiko ne tau, o kitam žmogui, o tu pats tebuvai tik eilinis stebėtojas, sėdintis kur nors parke ar autobusų stotyje ant suoliuko. Kartais pradedi galvoti, kad kai ko iš viso nebuvo, o tai tėra tavo paties išgalvoti įvykiai. Kai praeityje liko tavo didieji pralaimėjimai, jie atrodo visai ne didieji ar net ne pralaimėjimai. Tada net susimąstai, kad be didžiųjų pralaimėjimų nebūtų ir didžiųjų pergalių. Juk kai kurios gyvenimo pergalės ir prasideda nuo didžiausių pralaimėjimų. Kai viskas jau praeityje, atsiranda lengvumo jausmas, kad tu nieko neturi ir neprivalai daryti, bet tuomet nieko ir nesitiki. Nieko nesitikėdamas vargu ar kuo nors nusivilsi. Nebent tuo, kad jau nieko nesitiki… Kai žinai, kad rytdiena bus labai panaši ar net tokia pati kaip šiandiena ir vakar diena, kad ateinanti savaitė bus panaši į praeitą savaitę, o praeitas mėnuo į kitą mėnesį. Tada tavo gyvenime atsiranda tvarka, kurios tu galbūt nesąmoningai siekei visą savo apgailėtiną, varganą ir niekingą gyvenimą. O praeitis su pralaimėjimais ir pergalėmis tebuvo didelis chaosas, nesusipratimas ir visai tau nereikšmingi ir nesvarbūs įvykiai. Galbūt, kai nieko nesitiki ir manai, kad viskas, kas svarbiausia, jau praeityje, tada ir pradeda vykti svarbiausi dalykai tavo gyvenime?
Kaimynų nenoriu sutikti, bet juk neidamas į lauką to ir nepadarysi. Į namus įsileidžiu tik žmogų, kuris kas antrą ar trečią dieną atneša dėžę su pirkiniais. Tarp mūsų galioja nerašytas susitarimas, kad nebus jokių banalių pokalbių apie orą, apie tai, kaip gyvename ir kaip sekasi. Į laiptinę išsėlinu tik kartą per dieną pasiimti laikraščio iš laiškų dėžutės. Sulaukiu vakaro ir pro durų akutę matydamas, kad laiptinėje nedega šviesa ir yra tamsu, tyliai išslenku ir apgraibomis suradęs pašto dėžutę ją atidarau ir išsiimu laikraštį.
Šeštadienio vakaro tamsa už lango. Šeštadienio vakaro lemputės šviesa kambaryje. Radijas groja senus roko hitus labai tyliai, kad vos girdisi. Prieinu prie neskaitytų knygų lentynos. Atidarau stiklą ir pradedu pirštais glostyti knygų nugarėles. Išsiimu tai vieną, tai kitą ir lėtai vartau. Knygos naujos, tad jas atsivertęs prikišu prie nosies ir vis uodžiu malonaus kvapo lapus, pilnus žodžių. Uždaręs stiklą grįžtu į fotelį ir į rankas paimu dabar skaitomą knygą. Skaitau lėtai, labai lėtai. Dedu raidę prie raidės, skiemenį prie skiemens. Išeina žodžiai, kurie sudaro sakinį. Verčiu puslapį po puslapio. Pavargęs padedu knygą viršeliais į viršų ir užsimerkiu. Pirštais masažuoju pavargusias akis. Kažkas tyliai pradeda belsti į langą. Užgesinu šviesą ir atitraukiu užuolaidą. Sninga. Sninga dideliais kąsniais, ir neseniai buvusi pilka žemė, barstoma lyg cukraus pudra didelio dangaus malūno, po truputį tampa balta. Šiandien paskutinė rudens diena. Rytoj prasideda žiema.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: