Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Mano šviesaus atminimo tėtis nuo jaunystės iki pensijos dirbo greitosios medicinos pagalbos vairuotoju. Iš pradžių mano gimtuosiuose Veisiejuose, vėliau, kai šiame miestelyje buvo panaikintas greitosios medicinos pagalbos postas, jo darbovietė persikėlė į Lazdijus.
Vartydamas senas baltai juodas nuotraukas matydavau dar jauną tėtį, stovintį prie greitosios medicinos pagalbos mašinos su taip pat tuo metu dar jaunais savo kolegomis. Tuometis greitosios pagalbos automobilis buvo su didele keturkampe priekaba ir vadinamas „katalaške“. Man kiek ūgtelėjus šio automobilio neteko matyti, nes jau tuomet tėtis ir jo kolegos skubėdavo pas ligonius žalsvos spalvos UAZ’u.
Darželio nelankiau, tad kai mama išeidavo dirbti į mokyklą, su tėčiu, kai šis nedirbdavo, likdavau vienas namuose ir tuo būdavau labai patenkintas. Tėtis dirbdavo pamainomis: budėdavo vieną parą, o tris būdavo laisvas. Kai tėčiui tekdavo dirbti, jis neretai pasiimdavo mane į darbą, kol mama nebūdavo grįžusi iš mokyklos. Tuometinio UAZ’o priekyje būdavo dvi vietos, kuriose sėdėdavo vairuotojas ir sesutė, o juos skirdavo dangtis, po kuriuo slėpdavosi greitosios medicinos pagalbos motoras. Būdavau labai laimingas, kai tėtis mane pasodindavo ant jo. Smagiai įsitaisęs važiuodavau žiūrėdamas į kelią ir visko tėtės klausinėdavau bei su juo šnekučiuodavausi.
Tėčio ir jo trijų kolegų, gyvenusių Veisiejuose, greitosios medicinos pagalbos automobilis stovėdavo mediniuose garažuose šalia Veisiejų ligoninės, esančios ant kalniuko, netoli Veisiejų vidurinės mokyklos. Kai greitosios UAZ’as sugesdavo, tuomet tėtis kasdien su savo kolegomis eidavo jo remontuoti. Mano dideliam džiaugsmui, į remontus vesdavosi ir mane, nes nebūdavo, kur mane palikti. Tad nuo ryto iki pavakarės sukinėdavausi tarp tepaluotų vairuotojų ir išsižiojęs klausydavau, ką įdomaus jie šneka. Kaip žinoma, vairuotojai, kai nevairuoja, tuomet neretai išgeria. O išgėrę mėgdavo pasakoti visokias juokingas istorijas apie darbą ir gyvenimą. Ypač aštrų liežuvį turėjo mano tėtės kolega Algis.
Į stiklines pildami degtinę ir gurkšnodami vairuotojai itin mėgdavo klausyti vienos firminės Algio istorijos. Visi ją buvo girdėję dešimtis, jeigu ne šimtus kartų, bet kiekvieną kartą susižavėję jos klausydavo laukdami pabaigos ir kvatodavo susiėmę už pilvų, lyg būtų ją išgirdę pirmą kartą. Ši istorija buvo apie netoli Lenkijos sienos kaime gyvenusį žmogelį. Kartą jis nuėjo pas už kelių kilometrų gyvenusį kaimyną, kur kartu iki paryčių gausiai vaišinosi degtine. Eidamas namo žmogelis pasiklydo ir ne juokais išsigando. Po ilgo klaidžiojimo priėjo kažkokį nepažįstamą namą, šalia kurio būdoje lojo nepažįstamas šuo, staiga pastebėjo ant laiptų pasirodžiusią nepažįstamą moteriškę. Galvodamas, kad, ko gero, atsidūrė Lenkijoje, sušuko: „Čy tu Polska, čy tu Litwa?! (lenk. – ar čia Lenkija, ar Lietuva?!). Staiga atpažino savo žmoną, kuri stipriai supykusi riktelėjo: „Aš tau duosiu, gyvate, čy tu Polska, čy tu Litwa, mauk greičiau namo!“
Kai pradėjau eiti į mokyklą, pasivažinėjimai kartu su tėčiu greitosios medicinos pagalbos mašina tapo retesni. Visuomet mėgdavau, kai tėtis nedirbdavo ir, grįžęs namo iš mokyklos, jį rasdavau prigulusį ar ką nors veikiantį. Greitosios medicininės pagalbos postas buvo iškeltas į Lazdijus, bet vairuotojų ketveriukė iš Veisiejų ten dirbo kartu ir vienas kitą keisdavo budėjimuose.
Dabar jau visi keturi vairuotojai įskaitant ir mano tėtį jau senokai yra iškeliavę į kitą pasaulį, jau seniai UAZ’us pakeitė kitos mašinos, kurios skuba pas ligonius, bet kiekvieną kartą, kai eidamas gatve pamatau važiuojant greitosios medicinos pagalbos automobilį, sieloje kažkas krusteli ir užlieja seni prisiminimai.

%d bloggers like this: