Aidas Kelionis
Atsikėlęs ryte nusiprausiau, bet neįjungiau elektrinio virdulio ir nepasiruošiau sumuštinių, tad likau be kavos ir pusryčių. Apsirengęs išėjau į lauką ir po maždaug septynių minučių ėjimo pasiekiau mažą kavinukę, kurioje kepa bandeles. Pastarosios čia brangesnės nei prekybos centruose, bet žymiai skanesnės. Čia taip pat už eurą galima nusipirkti puodelį itin aukštos kokybės kavos, kuri yra daug kartų skanesnė nei namuose užplikoma puodelyje. Kas svarbiausia, į šią kavinukę žmonės renkasi skaityti popierinių laikraščių ir žurnalų. Iš jų sužino rajono, Lietuvos ir pasaulio naujienas. Visų laikraščių būna po kelis komplektus, kad skaitantiesiems nereikėtų ilgai laukti savo eilės. Ant kavinės durų yra užrašas: „Čia skaitome tik popierinę spaudą“.
Šį rytą, kaip ir kiekvieną dieną, šiuo metu prie to paties staliuko sėdėjo maždaug septyniasdešimties metų vyras, pabalnojęs nosį akiniais storais stiklais. Jo viršutinę lūpą puošė Salvadoro Dali stiliaus į viršų užriesti ūsiukai. Jis kasryt kramsnodavo bandelę su razinomis ir gerdavo stiprią juodą arbatą skaitydamas „Lietuvos rytą“. Šalia jo sėdėjo ponia smaila nosimi, kuri mėgdavo kavą su pienu ir kaneles. Ji vartydavo žurnalą „Žmonės“ ir „Lietuvos ryto“ antradienio priedą „Stilius“. Vyras prie lango per rytą suvalgydavo gabalėlį sūrio pyrago ir išgerdavo du puodelius espreso skaitydamas „Verslo žinias“ ir vartydamas žurnalą „Iliustruotoji istorija“. Jis buvo užsidėjęs akinius su oranžiniais rėmeliais, o jo smakrą puošė neilga ožio barzdelė.
Man patikdavo kiekvieną rytą sutikti tą pačią su nedidelėmis išimtimis kompaniją, kuri nespoksodavo į ant stalo atverstą nešiojamąjį kompiuterį ir nenaršydavo savo išmaniuosiuose telefonuose. O labiausiai patikdavo popieriniai laikraščiai ir žurnalai, kurie turėjo aiškią struktūrą ir aiškiai galėdavau žinoti, kad pirmame laikraščio puslapyje paskelbta naujiena yra iš tikrųjų tos dienos pagrindinė ir tikrai dėmesio verta žinia. Skaitant portalus svarbiausioje vietoje neretai atsiduria visai dėmesio nevertos naujienos, kaip orai, „žvaigždučių“ vakarėlis ar kieno nors skyrybos. Skaitydamas portalus paprastai neįsigilini į straipsnių turinį – permeti tik pavadinimus ar geriausiu atveju straipsnio pradžią. Popieriniame laikraštyje gerai žinai, kuriame puslapyje yra redakcijos vedamasis, politikos naujienos, kriminalai, sporto naujienos ir orų prognozė. Gera iš karto matyti visą straipsnio apimtį ir iš pradžių permetus jo pradžią ir pabaigą nuspręsti, ar nori jį skaityti dabar, ar prie jo sugrįžti kiek vėliau.
Kaip žinome, Lietuva jau senokai pirmauja pasaulyje pagal interneto greitį. Bet ar reikia tuo džiaugtis ir didžiuotis? Skubame, lekiame, verčiamės per galvas, o popieriniam laikraščiui ir puodeliui kavos laiko vis mažiau telieka. Skaitydami išmaniuosiuose telefonuose net pietų metu, atrodo, kad jau negalime nuo jų atsiplėšti. Ir tos paskubomis perskaitytos naujienos pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Įsigilinimui, pamąstymams ir gilesnei analizei juk vis neturime laiko…