Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Kodėl Lukiškių aikštėje vengiama įamžinti partizanų atminimą?

Adomo Žilinsko piešinys.

Maždaug prieš trejus metus buvo paskelbtas laisvės kovotojų įamžinimo Vilniaus Lukiškių aikštėje konkursą laimėjęs projektas. Visuomenės ir ekspertų vertinimo balų suma lėmė, jog Lukiškių aikštėje turėjo būti įgyvendintas Andriaus Labašausko memorialas laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais. Jo pasiūlymas – suformuoti kalvą, kuri susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį. Pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas kalvos šlaitas būtų buvęs užbaigtas vertikaliu skulptūrinės plastikos reljefu. Tai – memorialinė siena, kurią menininkas kuria liedamas formą nuo medžių kamienų. Medžių motyvas pasirinktas neatsitiktinai: į viršų besistiebiančių kamienų vaizdas siejasi su miško partizanų bunkeriais ir pačiu mišku, kuris lietuviams nuo seno svarbus tiek strategine, tiek sakraline prasme. Ši skulptūrinė siena būtų komponuojama kalvos šlaite, todėl ji simbolizuotų ir pogrindį – simbolinę erdvę, kurioje vyko pasipriešinimas okupacijai.
Na, įvyko konkursas, turėjome nugalėtoją, tad, atrodė, beliko jo idėją paversti kūnu, bet kilo didžiausias triukšmas. Labiausiai triukšmavo ir iki šiol tebetriukšmauja ir nerimsta Vyties šalininkai, kurie niekaip negali susitaikyti su sąžiningo ir skaidraus konkurso rezultatais. Tai daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi labai daug įkarščio, bet labai dažnai jiems trūksta ne tik kompetencijos šioje srityje, bet ir elementaraus supratimo. Reikia pabrėžti, kad vyresnis amžius dar toli gražu nereiškia, kad tu viską išmanai, geriausiai supranti ir viskas turi būti tik taip, kaip tu pasakei. Kitaip mąstantis žmogus jiems dažniausiai tampa ne oponentu, kurio nuomonę reikia gerbti, o priešu.
Pasižiūrėkime į labiausiai išsivysčiusias demokratines Vakarų pasaulio valstybes. JAV ir Vokietijos herbuose vaizduojami ereliai. Mūsų herbas yra Vytis. Ar JAV ir Vokietija savo svarbiausiose ir didžiausiose aikštėse stato paminklus ereliams? Tikrai ne, nes tai yra pasenęs ir atgyvenęs skulptūrų stilius. Pagaliau ir mes turėjome šansą sutvarkyti Lukiškių aikštę taip, kaip Vakarų Europoje tvarkoma viešoji erdvė. Taip, mes esame lietuviai ir gerbiame savo herbą, bet statyti Vyties skulptūrą lyg XIX a. ar XX a. pradžioje neverta. Pasaulis keičiasi ir mes turime nuo jo neatsilikti. Nors ir kaip vyresnio amžiaus žmonės norėtų matyti Vyčio skulptūrą, bet jiems gerai reikėtų pagalvoti, ar Lukiškių aikštėje ją norėtų matyti jų vaikai, anūkai ir proanūkiai.
Konkursą laimėjo skulptorius A. Labašauskas, kuris iš pradžių net nepatikėjo, kad taip gali būti, nes neturėjo jokio užnugario ir pažįstamų. Deja, susidarė stiprus įspūdis, kad buvo daroma viskas, kad tik Lukiškių aikštėje nebūtų pastatytas A. Labašausko autorystės memorialas. Tvarkant Lukiškių aikštę 2016 m. vertingosios jos savybės buvo ne kartą keistos, o funkcionieriai lyg užsispyrę ožiai teigė, kad lygumas yra šios aikštės savybė ir jos keisti negalima. Turbūt ne tas projektas laimėjo, kad taip uoliai daug kas stengėsi, kad tik jis netaptų realybe.
Konkurso laimėtojas pasitelkiant biurokratines valstybės girnas buvo pašalintas iš žaidimo. Tai tapo itin blogu pavyzdžiu jaunimui ir suformavo jų įsitikinimą, kad neturint užnugario ir pažįstamų Lietuvoje negalima ko nors pasiekti. O paskui valdžia stebisi, kodėl iš Lietuvos emigruoja tiek daug jaunų ir gabių žmonių.
Dabar Seimas net priėmė įstatymą, kuriame parašyta, kad Lukiškių aikštėje tegali stovėti tik Vytis. Telieka tik apgailestauti, kad laimėjęs konkursą itin tinkamas A. Labašausko projektas – Laisvės kalva, įamžinanti mūsų didžiųjų ir tikrųjų herojų, Lietuvos partizanų atminimą, – nebus įgyvendintas.

%d bloggers like this: