Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Sigitas Birgelis. Jotvingių ir Prūsų gyvenvietė

Prie kryžiaus Saulutės.

Man praeities įvykiai niekados nėra pasibaigę, nes tai, kas buvo, tai, ką mes vadinam istorija, tebesitęsia, tęsiasi dabar mumyse, tęsis per amžius.“ (Justinas Marcinkevičius)
Daug kas išnyksta, dingsta, eina į užmarštį: atsiminimai, istorijos, žmonės ir jų laikas. Tik atminties nuotrupas pavyksta nuo užmaršties išsaugoti ir kitoms kartoms perduoti. Daug, nepaprastai daug įvairių neužrašytų istorijų mena Jotvos kraštas. Niekas jau jų niekam nepapasakos. Čia gyvenę ir amžinam atilsiui atgulę žmonės mylėjo lygiai kaip mes, troško būti mylimi, išgyveno laimę, baimę, neapykantą, tuokėsi, gimdė vaikus, tikėjo, kad bus neužmiršti, prikelti amžinam gyvenimui. Niekas negrąžins jų laiko.
Žmonijos istorijoje esame tik maži vandens lašeliai, kurie išnyksta lyg ryto rasa saulei patekėjus. Suvokdami savo trapų laikinumą, mintimis vis dažniau nuklystame į praeitį, ieškome savo šaknų, savo egzistencijos prasmės ir ištakų. 
Vienas tokių praeities ieškotojų yra punskietis Petras Lukoševičius. Jis Ožkiniuose (šalia Punsko) nuo 20 metų stengiasi grąžinti gilios senovės realybę.   
Labai svarbu, kad mūsų praeitis neliktų tik dainose, padavimuose ir pasakose, – sako Petras. – Šiandien negalime atsikratyti netekties jausmo, negalime nematyti, nejausti, kaip mums trūksta mūsų protėvių jotvingių ir prūsų. 
Siekiu, kad išdidžią ir garbingą praeitį galėtumėte pajusti vos įžengę į šią Jotvingių ir prūsų gyvenvietę.“

Valdovų galerijoje stovintis akmuo (vienas iš dešimties).

Viešėti Punsko krašte ir neaplankyti Jotvingių ir prūsų gyvenvietės yra tolygu būti Romoje ir nepamatyti popiežiaus. Tai ypatingas traukos objektas, žinomas šalyje ir už jos ribų. Čia vyksta Jotvingių Jorė, Poezijos pavasario vakaronės, vaidinimai, meno kolektyvų pasirodymai, organizuojama Baltų vienybės diena.
Prie gyvenvietės mus pasitinka užrašas keturiomis kalbomis: prūsų, lietuvių, lenkų ir vokiečių. 7,5 ha plote po paslaptingumo skraiste stūkso daug originalių medinių namelių, medinė pilis, prūsų arka – akmenimis klotas baseinas, įspūdingas aukuras, garbės alėja, prūsų ir jotvingių šventyklos ir kt. Atrodo, kad prūsų ir jotvingių čia gyventa. Viskas taip natūralu ir tikroviška. Neįmanoma to žodžiais apsakyti, reikia akimis pamatyti, siela pajusti.
Petras Lukoševičius nuo mažens augo aplinkoje, kur daug buvo kalbama apie senovės gyventojų kovas, amžinosios ugnies saugotojus – vaidilas ir vaidilutes, apie didvyriškus jotvingių ir prūsų karius, kurie narsiai gynė savo pilis nuo priešų. 
Petras klausydavosi tų pasakojimų lyg pakerėtas. Manė, kad tai pasakos. Tėvas prieš mirtį prasitarė jam, kad jų giminės gyslose yra prūsų bei jotvingių kraujo, o jų iš Sambijos (Piliavos-Pillau vietovės) kilusi močiutė kalbėjusi keista, galbūt prūsų kalba. 
Petras šias paslaptis ilgai saugojo nuo viešumos, kol suprato, kad jau pats laikas atiduoti protėviams duoklę ir pagerbti senųjų šio krašto gyventojų atminimą. Ryžosi imtis didelių darbų. Visus automobilių detalių parduotuvėje uždirbtus pinigus skyrė Jotvingių ir prūsų gyvenvietės statybai. 

Pirmieji darbai prasidėjo 2001 metais. Buvo paruošta teritorija, išlyginta žemė, parengta reikalinga dokumentacija. Kitais metais Petras didesnę sklypo dalį apsodino mišku, pradėjo statyti su istorine dalimi susijusius objektus. Pirmiausia iškilo sargybinė, kiek vėliau – alkavietė ir aukuras. Kitais metais gyvenvietės savininkas ėmėsi laukso (priešpilio) statybos. Vėliau pelkėje supylė piliakalnį, kuriame surentė  medinę pilį. 
Metai po metų gyvenvietė apsigaubė dvasinės atgaivos ir magiško paslaptingumo šydu. Tai nesunkiai pajusime vaikščiodami siaurais takeliais per jauną atžalyną, kur girdisi paukščių čiulbesys, bičių dūzgimas ir varlių kurkimas. Miškelyje aptiksime ne vieną protėvių religinio kulto objektą ar kitą įdomų statinį. Tai velnio dauba, pagoniškos šventyklos, pirmojo šių žemių žmogaus buveinė, partizanų bunkeris ir kt. 
Jotvingių ir prūsų gyvenvietės objektai išdėstyti pagal senovės gynybinį pilies planą. Pirmoji zona tai vartai, antroji – priekinė gynybinė linija (sargybinės, gynybiniai statiniai) – lauksas, trečioji – gyvenvietės širdis – pilis. 
Gyvenvietės lankytojus Petras Lukoševičius pirmiausia atveda prie įspūdingų vartų. Jie 5 metrų aukščio, suręsti iš stambokų rąstų. Įlipus į juos galima pasižvalgyti po apylinkę. Senovėje vartų vaidmenį atliko tūkstantmečiai ąžuolai. Į juos įkopę mūsų protėviai galėjo pamatyti ateinantį priešą. Šventieji ąžuolai buvo ir pirmoji gynybinė linija, kur vykdavo pirmi susirėmimai su priešo pajėgomis. 
Prie vartų, kiek kairiau, pušelėm apsodintame kalnelyje, puikuojasi didžiulis akmuo su iškaltu Prūsijos ženklu – trišakiu – bei užrašu „Prūsa“ ir data 2001. Trišakio forma originali, rasta ant akmenų keliose vietose. Pasak Petro Lukoševičiaus, tokie ženklai buvo naudojami prūsų vadų skyduose. 
Į rytus nuo vartų atsiveria vaizdas į antrąją gynybinę zoną. Čia stovi kelios sargybinės bei du gynybai skirti pastatai. Priešpilis būdavo gerai įtvirtintas, nes jame vykdavo atkaklios kovos su priešu, norinčiu prasibrauti link pilies. Priešui pralaužus gynybą, laukso gynėjai padegdavo pastatus ir bėgdavo ginti paskutinės tvirtovės – pilies.   
Priešpily pro medžių šakas matosi iškilūs medinės pilies kontūrai. Jotvingių ir prūsų pilys stovėdavo sunkiai prieinamoje vietoje: pelkėse arba ant piliakalnių. Jos būdavo gerai įtvirtintos, apsuptos vandens grioviu. Priešai naudodavo įvairius būdus jas paimti, į griovius versdavo medžius, pagalius ir kt. Gynėjai pildavo ant užpuolikų karštą dervą, vandenį, užleisdavo širšes ar bites.

Aikštė kultūriniams renginiams.

Laukso teritorijoje stovi Prūsų arka. Tai vandens baseinas, išlipdytas lauko akmenimis, papuoštas iš akmenų sukurtomis keliomis arkomis, o pirmosios viršūnėje rangosi žaltys. Prūsams ir jotvingiams tokie vandens telkiniai buvo labai svarbūs. 
Šalimai Prūsų arkos stūkso trys apeiginiai akmenys, kurie, pasak Petro, turi neįprastą energetiką. Šalia jų, po beržais, guli Kreivėnų-Alksnėnų akmens dublikatas. Šalimai akmens stovi dvi lentos: viena su lietuvišku, kita su prūsišku užrašu: Atleiski Broli, Tu palaidotas, aš – gyvas, bet garbę Tavąją vis šlovins mūsų širdys, Tu šimtmečius miegojęs, dabar kelies ir vėlei matome mes seną Prūsą. 
Akmenimis grįstas takelis veda mus pro įspūdingus vartus į alkavietę. Tai dvasinis gyvenvietės centras. Petras pasakoja, kad šioje vietoje juntamas ypatingas energetinis laukas. Žmonės čia pasisemia jėgų, energijos, nusiramina ir atsipalaiduoja. Alkavietės centre stovi akmeninis aukuras, ant kurio iškaltas ramovės ženklas ir baltų runos (ramovės pavadinimas). Šalia aukuro guli akmuo su iškirsta įduba, kurioje yra vandens. Į tą įdubą atvykę žmonės įmeta monetų, norėdami čia sugrįžti. Lankytojų paliktas monetas (pririnko jų kelis kilogramus) šeimininkas žada užkasti po žeme. 
Išėję iš alkavietės ir pasukę kairėn, prieisime akmenų alėją – prūsų ir jotvingių vadų galeriją. Ant akmenų iškalti dešimties prūsų genčių ir žymiausių karo vadų vardai, taip pat – paskutinio jotvingių vado Skomanto. Pirmas akmuo skirtas Pipinui, kuris sukėlė prūsus prieš kryžiuočius ir slavus, antras – Sambijai, iš kur kildinami Lukoševičių protėviai. Už „Sambijos akmens“ supiltas pilkapis iš visų Jotvos ir Prūsijos sričių žemės ir akmenų.
Už valdovų garbės alėjos dešinėje pusėje išvysime kryžių „Saulutę“. Petras mėgsta kalbėti apie jo  simboliką, suteikdamas pasakojimui daug prasmės ir paslaptingumo. Anot jo, kryžiuje atsispindi mūsų protėvių pasaulėžiūra. Pasaulis, kuriame egzistuojame, yra padalytas į tris dalis: vanduo, žemė ir dangus. Gyvybės simbolis yra žaltys. Kryžiaus centrinė dalis yra Žemė, kuri sukasi Saulės ratu. Šis ratas padalytas į 8 dalis (8 metų laikus). Kryžiaus viršutinė dalis – dangus ir trejybės ženklas (trišakis). Kryžiaus stiebas – tiesi linija – tai žmogaus sielos gyvavimo kelias nuo gimimo per buvimą žemėje iki dangaus. Mūsų protėvių tikėta, kad po mirties žmogaus siela pereina pirmus vartus – reinkarnaciją (pusmėnulis Saulės rate), apsigyvena medžiuose: moterų – liepose, drebulėse, o vyrų – stipresniuose medžiuose, pavyzdžiui, ąžuoluose. 

Eidami toliau, prie tvenkinio išvysime akmenį – prūsų stabą. Riedulys smarkiai apnaikintas. Jame galima įžvelgi žmogaus galvą, akį, nosį, burną, rankoje ragą. Mūsų krašte aptinkama daug vietovardžių su šio žodžio šaknimi: Stabingis, Štabinas, Stablaukiai ir kt.
Už prūsų stabo atsiveria vaizdas į ansamblį, skirtą kultūriniams renginiams. Ties tilteliu ir pavėsinėmis kairėje pusėje  yra 2019 m. naujai pastatytas partizanų bunkeris. 
Lankant gyvenvietę būtina užsukti į pilį. Ją sudaro bokštas-vartai, antras bokštas bei trys nameliai. Pilį supa medinių smailių rąstų tvora, o piliakalnį – griovys. Per jį nutiestas pakeliamas tiltas. Senovėje pilyje gyveno valdovai, karvedžiai, dvasiniai vadovai, o priešpilyje – kariai ir paprasti žmonės. Pilies teritorija nėra didelė. Čia vyksta įvairūs renginiai, Poezijos pavasaris ir kt. Prieš pilį stovi keli nameliai. Tai pilies lauksas. 
Visus statinius Petras statė be vinių. Rąstinės sienos sujungtos senoviniu būdu, apkamšytos samanomis. Net durų vyriai nukalti pagal prūsų naudotas formas.
Ateityje Petras norėtų pradėti komercinės dalies statybą, pastatyti didelį viešbutį, restoraną, kuriame būtų patiekiami XIII amžiaus valgiai, pagaminti pagal senovines receptūras. Čia galėtų vykti gyvosios istorijos pamokos, senovės vakarų aisčių amatų pristatymai. Lankytojai trumpam galėtų tapti jotvingiais arba prūsais.
Jotvingių ir prūsų gyvenvietė Ožkiniuose (Šilainėje) kartais susilaukia kritikos dėl pagoniškų religinių apeigų inscenizacijų, istorinių faktų ir datų maišymo… Kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Gyvenvietė nėra senų laikų tiksli kopija. Jos sumanytojas ir statytojas su istorikais nesiginčija. Jis statė taip, kaip jam atrodė. 
Gyvenvietė visą laiką tebekuriama. Ją aplanko daug žmonių iš Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos bei kitų pasaulio šalių.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: