Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Visi skubėkime į rinkimus, kad mums valdžios neišrinktų kiti

Adomo Žilinsko piešinys.

Mano šviesaus atminimo tėtė, buvęs politinis kalinys ir tremtinys, visuomet savo šeimą ragino aktyviai balsuoti visuose nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje vykusiuose rinkimuose. Jeigu kuris nors iš mūsų pradėdavo varinėti tokias kalbas, kad vienas balsas nieko nepakeis ar valdžią išrinks ir be manęs, tėtis visuomet entuziastingai aiškindavo, kad tik mūsų ir niekieno daugiau rankose yra galimybė išsirinkti tinkamą valdžią, ar net pyktelėjęs primindavo, kad komunistai ir stribai balsuos vieningai. Tėčio nebėra jau devyneri metai, o eidamas balsuoti visuomet jaučiuosi, lyg tai daryčiau ir už jį.
Gimiau tokiu metu, kad balsuoti pradėjau jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o balsuoti teko visuose iki šiol vykusiuose Seimo rinkimuose. 1990 m., kai rinkome Atkuriamąjį Seimą, mokiausi Vilniaus universiteto pirmame kurse. Tauta triuškinama persvara balsavo už Sąjūdžio kandidatus. Kaip prastai ir skurdžiai tuomet gyvenome materialine prasme, bet kokie neišpasakytai turtingi ir gražūs buvome savo vienybe ir patriotiškumu! Prisimenu skurdų studentų bendrabutį, vienodą ir pilką visų aprangą ir avalynę, bet dar labiau prisimenu degančias bendramokslių akis ir nesibaigiančias diskusijas apie savo valstybės dabartį ir ateitį. Kitus Seimo rinkimus 1992 m. netikėtai didele persvara laimėjo LDDP, ir vėlus rinkimų dienos rudens vakaras bendrabutyje buvo be galo liūdnas. Su draugais juk balsavome už dešiniuosius. Buvę komunistai grįžo prie valdžios, o, kaip žinoma, buvusiųjų komunistų nebūna, nes jeigu užsikrėtei raudonu virusu, tai jau visam gyvenimui. Su bendrakursiu Rolandu iš Klaipėdos jo kambaryje ketvirtame bendrabučio aukšte radome kažkokį plakatą, jį apvertėme ir flomasteriu užrašėme: „Velniop dešros ir skilandžiai, / lesim kruopas kaip balandžiai, / ačiū partijai, tėvynei už taloną patalynei, / jei pridėtų dar abrūsą, / nebepyktume ant rusų.“ Nunešę plakatą į pirmą aukštą, pakabinome skelbimų lentoje. Ryte eidami į paskaitas jo jau neberadome. Tą dieną visi dėstytojai kaip susitarę savo paskaitas pradėjo labai apgailestaudami dėl tokių rinkimų rezultatų ir visi kaip vienas teigė, jog dabar Lietuvos vystymasis sustos ketveriems metams. Valdant LDDP, buvusieji komunistai kaip reikiant pakėlė savo galvas ir pasijuto visagaliais ir nebaudžiamais – juk Seime jie turėjo daugiau kaip pusę narių. LDDP valdžia atvirai ir ciniškai demonstravo savo valdžią. Pastaroji dar labiau sustiprėjo, kai prezidentu tapo A. Brazauskas. Dar vienu LDDP valdžios cinizmo pavyzdžiu tapo premjeras A. Šleževičius. Laimė, kad 1996 m. Seimo rinkimus laimėjo dešinieji, kurie išvaikė slogią, nykią ir niūrią LDDP valdymo atmosferą.
Tad turbūt niekam net nereikia sakyti, kad visuose aštuoneriuose iki šiol vykusiuose Seimo rinkimuose balsavau tik už dešiniąsias politines partijas ir, žvelgdamas iš laiko perspektyvos ir vertindamas savo apsisprendimą, tegaliu pridurti, kad niekada nesigailėjau jiems atidavęs savo balsą. Žinoma, kaip ir visi dirbantieji, būdami valdžioje, dešinieji padarė klaidų, pasitaikė nevykusių ir prastų sprendimų. Bet juk klaidų nedaro tik tas, kuris nedirba. Tačiau niekada neteko patirti, kad dešinieji būtų abejingi savo valstybei. Iš jų gretų visuomet sklido ir sklinda patriotizmas, meilė laisvei ir demokratijai ir aktyvus bei beatodairiškas šių vertybių gynimas. Dešinieji visuomet Lietuvą įspėdavo dėl grėsmės iš Rytų. Sakydavo, kad V. Putino režimas niekada nenustojo griežęs danties ant mūsų šalies, kuri ištrūko iš okupacijos jungo. Dėl to daug kas, o ypač kairieji, vadino dešiniųjų politikus ir jų rėmėjus paranojikais, kurie prisigalvoja nebūtų dalykų ir be reikalo jaudina visuomenę. Kairieji tarsi akli kačiukai dažnai mėgdavo sakyti, kad su Rusija reikia sugyventi gražiuoju, draugauti ir prekiauti bei panašius niekus. Prasidėjus Ukrainos įvykiams, daug kas praregėjo ir pamatė tikrąjį Rusijos veidą.
Prieš eidami sekmadienį balsuoti, nepamirškite atsakyti sau į klausimą: ar jums tikrai nepabodo ketverius metus valstybei vadovavusi valstiečių valdžia, kuri gynė centro – kairiųjų pažiūrų vertybes, o iš tikrųjų dirbo sau ir atstovavo stambiųjų žemvaldžių interesams? Ar ne laikas valdžios vairą patikėti dešiniųjų politinių jėgų atstovams, kurie ketverius metus sėkmingai dirbo opozicijoje ir tikrai turi daug puikių idėjų, kaip valdyti Lietuvą?

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: