Algimantas Mikelionis
Praėjusį šeštadienį, gruodžio 15 dieną, dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbti šių metų gruodžio 1–9 dienomis atliktos reprezentatyvios „Vilmorus“ apklausos rezultatai. Jie atspindi politikų ir politinių partijų populiarumo reitingus ir jų pokytį palyginus su praėjusį mėnesį atliktos apklausos rezultatais.
Labiausiai į akis krenta premjero S. Skvernelio populiarumo sumažėjimas. Pagal šio mėnesio „Vilmorus“ apklausos duomenis, palankiai premjerą vertino 36,8 procento žmonių, o nepalankiai – net 40,2 procento balsavusiųjų. Pirmą kartą šio politiko reitingas tapo neigiamas. Seniai praeityje liko laikai, kai 2016-ųjų gruodį tik S. Skverneliui tapus premjeru, jį palankiai vertino 68,3 procento, o nepalankiai – tik 8,7 procento apklaustųjų. Ką jau bekalbėti apie 2017-ųjų kovą, kai premjerą palankiai vertino net 72,5 procento gyventojų!
Bendrovė „Vilmorus“ uždavė klausimą: kas iš Lietuvos visuomenės veikėjų būtų geriausi pretendentai į prezidento postą? Pirmoje vietoje, kaip ir prieš mėnesį, išliko ekonomistas G. Nausėda, už kurį pasisakė 23,4 procento žmonių, tik kiek mažiau nei prieš mėnesį – 24,6 procento apklaustųjų. Antroje vietoje išliko nepartinė konservatorių remiama kandidatė I. Šimonytė, kurios reitingas per mėnesį nepakito – 19,8 procento. O štai trečioje vietoje esančio premjero S. Skvernelio populiarumo reitingas palyginus su praėjusiu mėnesiu sumenko beveik trimis procentais: nuo 13,2 iki 10,6 procento.
Kas lėmė tokį gana greitą ir žymų premjero S. Skvernelio populiarumo nuosmukį? Visų pirma, tik įsisiūbavus mokytojų streikui ir jiems ilgesniam laikui įsikūrus Švietimo ir mokslo ministerijoje, tapo aišku, kad anksčiau ar vėliau tokia situacija valdžiai kainuos brangiai. Pačioje mokytojų streiko ir protestų pradžioje premjeras dar turėjo galimybes greitais ir tiksliais ėjimais atgauti iniciatyvą, bet S. Skvernelis ne Pasaulio šachmatų čempionas norvegas M. Carlsenas, ir nei greitais, nei tiksliais ėjimais nepasižymėjo. Iš pat pradžių tik mokytojams prakalbus apie savo reikalavimus premjeras viešai kalbėdamas lyg kirviu nukirsdavo: derėtis galimybių nėra, galimybių derėtis nematau ir t. t., ir pan. Netgi nesant ir menkiausios galimybės rasti biudžete tuos 300 milijonų eurų, ar kiek ten reikalauja mokytojai, nereikėjo nelyg kirviu kapoti, o kalbėti diplomatiškai ir jautriai – parodyti, kad esi žmogus, kuris nėra abejingas mokytojų likimui. Taigi galima padaryti išvadą, kad kalbantis su mokytojais dėl jų ateities, S. Skverneliui pirmiausiai pritrūko ne pinigų, o diplomatijos, jautrumo ir empatijos.
Nors „žalieji valstiečiai“ dar nepaskelbė savo kandidato, dalyvausiančio kitų metų prezidento rinkimuose, bet staigiai kritęs premjero populiarumas gerų naujienų minėtai politinei jėgai nežada. Visi politologai lyg susitarę pranašauja, kad premjeras, tapęs kandidatu į prezidentus, nieko gero prezidento rinkimuose nepeštų. Tam būtų galima pritarti, jeigu rinkimai vyktų dabar ar po mėnesio, bet iki jų liko žymiai daugiau. Ar dabartinis mokytojų streikas ir profsąjungų surengti protestai taps akmeniu po kaklu būsimam kandidatui į prezidentus S. Skverneliui, sužinosime kitais metais. Laukti liko nebeilgai. Nors dabar S. Skvernelio popieriai gana prasti, bet jo retorika palyginus su esama padėtimi optimistinė, bet vien to gali neužtekti.