DŽ redakcijos nuomonė
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena minima kasmet gegužės 7 d. Ji primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis.
Spaudos draudimo laikotarpiu knygos buvo spausdinamos ir platinamos, žmonės rizikavo tiek už platinimą, tiek už skaitymą būti įkalinti ar ištremti, tačiau knygos plito. Knygų platinimas priminė kontrabandą, tačiau toje veikloje dalyvavo bažnyčia. Tos epochos leidiniai išsaugoti iki mūsų laikų. Taigi, unikalus tautų istorijoje su knyga, spauda, kultūra susijęs nelegalus knygų gabenimas per sieną ir jų platinimas.
Sovietų okupacijos metais politiniais sumetimais spauda, teikianti informaciją, ugdanti mąstymą, kovojo su spauda, nukreipta daryti įtaką, platinti mąstymo stereotipus. Kartais tiesa prabildavo Ezopo kalba.
Kokia šiandien žiniasklaida? Dabar informacija ir įtaka kovoja rinkos vertybinių orientacijų laiminama. Kita bėda – apatija spaudai. Knygnešystė nurimo, gero turinio spauda nėra pigi. Nusipiginusi – neįdomi. Bet tai amžinosios problemos.
Dabar žiniasklaida visai kitokia nei Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, kai laikraštis buvo svarbiausias informacijos ir naujienų šaltinis, o analitiniai tekstai padėdavo žmonėms suvokti daugelio reiškinių ir įvykių esmes.
Popierinę žiniasklaidą baigia išstumti internetas, socialiniai tinklai. Rinkos ekonomikos principai negailestingai pasibeldė ir į žiniasklaidą. Neturėdami pakankamai reklamos ir dėl didelių leidybos kaštų vienas po kito iš arenos pasitraukė solidūs laikraščiai ir žurnalai. O analitinį žiniasklaidos turinį pakeitė į skandalus ir bulvarą pretenduojančios trumpos informacijos. Dėl sunkios finansinės situacijos buvo uždarytos ypač stiprų turinį turėjusios „Lietuvos žinios“, analitika garsėjęs žurnalas „Veidas“, iš dienraščio savaitraščiu tapo „Respublika“, o vienas skaitomiausių dienraščių „Lietuvos rytas“ dabar leidžiamas tik tris kartus per savaitę.
Kas užėmė jų vietą? Žinoma, internetinė žiniasklaida, kuri reikalauja mažiau finansinių sąnaudų – nereikia maketuoti, spausdinti, pristatinėti skaitytojams į namus. Tiesiog žurnalistas parašo tekstą, pats mobiliuoju nufotografuoja ir įkelia į internetinį puslapį. Paprasta, pigu, patogu. Žinoma, internetinėje žiniasklaidoje turinio kokybės problema išlieka. Bet žmonės dabar turi mažai laiko, jie paskaito straipsnio pavadinimą, užmeta akį į nuotrauką ir pagal pirmą įspūdį nusprendžia, ar toliau skaityti tekstą. Tai suprasdami žurnalistai verčiasi per galvą kurdami pačias įmantriausias antraštes, dažnai beveik neturinčias nieko bendra su teksto turiniu. Juk reikia surinkti kuo daugiau lankytojų, kad internetinis leidinys gerai atrodytų statistikos lentelėje.
Kuo skiriasi tekstai laikraštyje ar žurnale nuo straipsnių interneto spaudoje ar socialiniuose tinkluose? Skirtumas paprastas – tradicinė spauda kelia sau profesionalumo reikalavimus, faktų analizę, o internetinė žiniasklaida ir socialiniai tinklai siekia sužadinti skaitytojų emociją, kad toliau galėtų manipuliuoti lankytojų dėmesiu.
Kodėl nyksta tradicinė spauda? Gal todėl, kad pas mus nėra tokių gilių jos skaitymo tradicijų kaip kitose Europos šalyse? Gal mūsų šalis per maža, todėl nedideli laikraščių tiražai negali garantuoti spaudai normalaus išgyvenimo. Gerai LRT, kai šią priemonę finansuoja visi Lietuvos mokesčių mokėtojai, o kitiems tenka patiems prasimanyti pinigų.
Daugelis žiniasklaidos priemonių bando išgyventi iš reklamos, tai pavyksta televizijai, radijo stotims, interneto portalams. Tradicinėje spaudoje reklamos apimtys labai smarkiai sumažėjo, todėl tenka imtis gudrybių, kurios dar vadinamos turinio rinkodara. Tai ne kas kita kaip paslėpta reklama, kai šalutinėmis priemonėmis, imituojant žurnalistinį turinį, iš tikro reklamuojamos vienos ar kitos prekės, paslaugos ar politiniai procesai. Gelbėdamiesi nuo bankroto, kai kurie laikraščiai ir žurnalai sudaro sutartis su užsakovais ir gamina jiems reklaminius tekstus, išstumdami į antrą planą profesionalias žurnalistines medžiagas.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, paprašytas apibūdinti šių dienų žiniasklaidą, yra sakęs, jog mūsų žiniasklaida yra per arti valdžios ir per toli nuo žmonių. Jis pastebėjo, jog žurnalistai labai aktyviai domisi valdžios veikla, nuolat cituoja valdžios atstovus, o apie paprastų žmonių gyvenimą rašo mažai. Sąjungos pirmininkas pastebėjo, jog tik regioninė spauda yra arčiau žmonių ir atspindi jų problemas, pristato sektinus pavyzdžius.
„Dzūkų žinios“ jau septyniasdešimt šešeri metai gyvena Lazdijų krašto žmonių kasdienybės ir švenčių ritmu – su dzūkų džiaugsmais, rūpesčiais ir bėdomis. Nors keitėsi laikraščio pavadinimai, redaktoriai, žurnalistai, tačiau liko svarbiausia misija – informuoti žmones apie tai, kas vyksta mūsų krašte, padėti spręsti jų problemas, pasidžiaugti gražiais žmonėmis iš mūsų tarpo.
Nors dabar žiniasklaida nėra tokia galinga kaip anksčiau, tačiau kartais dar suveikia tas principas, jog laikraščiu galima užmušti ir musę, ir nedorą valdininką. Štai „Dzūkų žinių“ iniciatyva viešumon buvo iškeltas netinkamas „Lazdijų vandens“ vadovo elgesys, kurį, remdamasi savaitraščio publikacija, nubaudė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. O „Dzūkų žinioms“ išplatinus vicemero, viešumoje nedėvinčio apsauginės kaukės, nuotrauką, jis sulaukė policijos baudos.
Žiniasklaida dažnai teisingai kritikuojama už tai, jog pateikia ypač daug neigiamo turinio, tuo varydama savo skaitytojus į depresiją. Mes bandome elgtis šiek tiek kitaip, visada pastebime ir aprašome iniciatyvius žmones, kurie savo projektais ir darbais garsina mūsų kraštą ir kuria teigiamą rajono įvaizdį.
Kai mūsų paklausia, kas yra jūsų darbdavys, mes neskubame vardinti akcininkų pavardžių, nes tikrasis mūsų darbdavys esate Jūs, mūsų skaitytojai! Tai didžiausia vertybė, kurią „Dzūkų žinios“ sugebėjo išsaugoti. Norime, kad ir toliau būtume kartu. Dalinkitės su mumis savo džiaugsmais ir rūpesčiais, o mes stengsimės jums padėti, pateikti kuo daugiau objektyvios informacijos, kad, iš pašto dėžutės paėmę „Dzūkų žinias“, rastumėte ten daug įdomių dalykų. Ačiū, kad esate, nuoširdžiai dėkojame, kad skaitote mus.
Pagerbdami knygnešystės laikų drąsius žmones, jų sąmoningumą, atsakingiau kursime tekstus, skaitytojus kviečiame labiau branginti kūrybą ir mokytis skirti pelus nuo grūdų.
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /