Kai kurie iš Lazdijų krašto kilę menininkai palaiko nuolatinį ryšį su savo gimtine, o jų kūriniuose galima surasti mūsų krašto gyvenimo atspindžių. Vienas iš jų – žinomas rašytojas, keleto knygų autorius Gintaras Bleizgys. Neseniai už knygą „Sūpavimas“ jam buvo įteikta pirmojo Lazdijų bibliotekininko Albino Andriulionio premija.
Apie premijuotą knygą, vaikystės Veisiejuose atsiminimus, rašytojo ir verslo konsultanto profesijų derinimus „Dzūkų žinios“ kalbasi su G. Bleizgiu.
– Esate daugelio įvairių premijų laureatas. Dabar tapote ir pirmojo Lazdijų bibliotekininko Albino Andrulionio premijos laureatu. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
– Knygoje „Sūpavimas“ (už kurią ir gavau premiją) nemažai kalbu apie Lazdijų kraštą: jame gyvenančius žmones, savo paauglystės laikus, dabartį (pagrindinis knygos veiksmas sukasi apie 2016–2018 metus) – kai į Lazdijų rajoną iš Vilniaus kone kiekvieną savaitę teko važiuoti darbo reikalais – kaip verslo ir investicijų pritraukimo konsultantui, svarstau įvairius galimus rajono ateities scenarijus, pasakoju komiškus nutikimus. Labai malonu, kad žmonės, kurie, galima sakyti, ir yra „Sūpavimo“ veikėjai, pastebėjo šią knygą, neįsižeidė, nepaniekino rašančiojo, bet skyrė premiją. Smagu būti pagerbtam gimtajame krašte. Juokaudamas galėčiau pasakyti taip: pranašu savam krašte gal ir nebūsi, bet premiją, pasirodo, gauti galima.
– Kaip rašoma oficialioje Jūsų biografijoje, Jūsų pirmasis meninės raiškos ženklas buvo viešai publikuotas „Dzūkų žiniose“. Kas tai buvo ir kokias emocijas Jums sukėlė pirmoji vieša kūrybos publikacija?
– Mokydamasis mokykloje, jau vyresnėse klasėse, pradėjau rašyti eilėraščius. Lietuvių kalbos mokytojos paragintas kelis eilėraščius nusiunčiau į rajoninį laikraštį. Išspausdino. Keletą metų „Dzūkų žiniose“ buvo periodiškai publikuojami tuo metu mano rašyti eilėraščiai. Jaunam žmogui tai labai svarbu: įgauni pasitikėjimo, atrandi naujų draugų ir bendraminčių, pradedi suprasti, kad tavo veikla gali būti įdomi ir reikalinga kitiems, tam tikra prasme po truputį tampi viešu asmeniu – tai labai pravertė tolesniame gyvenime.
– Kaip toliau klojosi Jūsų kūrybinis kelias, kokie rašytojai ar kitų sričių menininkai Jums turėjo didžiausios įtakos?
– Vilniaus universitete iš rašytojo mėgėjo buvau transformuotas į profesionalų rašytoją. Tam reikalingas atitinkamas išsilavinimas, lietuvių ir pasaulinės literatūros kontekstų suvokimas. Didžiausią įtaką mano kūrybai padarė Horacijaus, Sigito Gedos, Juozo Apučio, Marcelijaus Martinaičio, Donaldo Kajoko ir Neringos Abrutytės kūryba, taip pat besikeičiantys metų laikai, artimųjų mirtys, buvimo žemėje laikinumo ir suvokimo, jog žmogus yra gerokai daugiau negu laikinumas, klausimai. Gyvenimas grūdino, patyriau įvairių sudėtingų nutikimų, kūryba buvo ir yra vienas iš tų ramsčių, į kuriuos galėjau atsiremti net tada, kai jau atrodo, kad nebėra į ką atsiremti. Taip ir gyvenu su ja iki šių dienų.
– Dirbote įvairiuose meninės pakraipos publicistikos leidiniuose, rimtai ir rezultatyviai užsiimate menine kūryba. Kaip atsitiko, jog duoną valgote iš visai kitų rankų – esate rimtos konsultacijų bendrovės specialistas? Kaip pavyko savyje suderinti romantiką ir praktiką?
– Juozas Aputis meistriškai taisė automobilius ir radijo imtuvus, Marcelijus Martinaitis į Vilniaus pakraštyje esančią Vanaginę atsivežė savo gimtosios pirkios medieną ir savomis rankomis tą pirkią atstatė – vasaromis joje gyvendavo, Maironis vadovavo Kauno kunigų seminarijai, Lazdynų Pelėda, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kitos to meto išsilavinusios moterys rašytojos tvarkė savo tėvų ūkius ir verslus, Jonas Basanavičius dirbo gydytoju… Čia dar derėtų prisiminti, kad matematikos, geometrijos, fizikos, chemijos, medicinos ir net aviadinamikos mokslai kilo iš filosofų, rašytojų, menininkų. „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas atliko didžiulius matematikos teorijos tyrinėjimus, J. V. Gėtė buvo devynių mokslų daktaras. Rašytoją ir praktiškumą imta priešinti sovietmečiu ir tai daryta specialiai, kad režimui pavojingus rašytojus būtų galima visuomenės akyse paversti realybės neišmanančiais kvaileliais. Tai yra iškreiptas vaizdinys, iš kurio turime išsivaduoti. Rašytojai yra praktiški žmonės, veikiantys įvairiose visuomeninėse ir mokslinėse srityse. Na, o aukštoji matematika, kurios man teko mokytis Vilniaus universitete studijuojant ekonomiką, daug labiau primena filosofines, o ne vidurinėje mokykloje mokomas algebrines struktūras.
Taigi nieko man nereikėjo derinti ir suderinti, esu visoks, ir todėl laimingas. Mūsų gyvenimas ir mus supanti tikrovė nėra vienaplanė, mes esam didžiulio gyvybės choro dalyviai ir laimė mus aplanko tada, kai pradedame girdėti vis daugiau aplink mus giedančių balsų, suvokti dermę, neužsiciklinti ties viena nata.
– Augote Veisiejuose. Kokią įtaką Jūsų pasaulėjautai ir estetiniam mąstymui turėjo šis miestelis, Lazdijų kraštas? Ar jaučiate šiam kraštui sentimentų? Kiek svarbu žmogui išsaugoti priklausomybę savo gimtinei?
– Gyvenimas yra kaip upė, ten, kur vanduo sraunus, yra pavojinga, ten, kur teka per lėtai, pradeda formuotis pelkynai ir dumblas. Čia noriu pasakyti, kad kiekvienas turime rasti savo balansą. Priklausomybė gimtosioms vietoms yra svarbi, bet ji negali užgožti upės tekėjimo. Gyventi žmogus turi dabartyje – su praėjusių dienų patirtimi ir būsimųjų dienų nuojautomis, bet dabartyje. Negalima susikoncentruoti vien į tai, kas buvo, arba į tai, kas dar tik galėtų būti, nes taip pastatoma užtvanka, ir upė pradeda pelkėti: žmogus apkerpėja, tampa kietakaktis ir piktas.
Gimtasis kraštas man svarbus ir brangus, bet mano santykis su juo jau bent keletą kartų transformavosi. Vis iš toliau žiūriu į gimtąjį savo Lietuvos pakraštėlį, bet puikiai matau jį ir iš Vilniaus, ir iš Varšuvos, ir iš Sirijos dykumų, kuriomis tam tikru gyvenimo laikotarpiu teko nemažai pavaikščioti pėsčiomis. Per feisbuką bendrauju su daugybe Veisiejų ir Lazdijų krašto žmonių, dešimt metų intensyviai dirbau planuodamas ir įgyvendindamas įvairius investicinius projektus, tarp jų ir Lazdijų rajono mokymo, gydymo, turizmo, sporto, susisiekimo infrastruktūros srityse. Manau, kad ryšiai su gimtuoju kraštu yra gana artimi iki šiol, jie atsiskleidžia ir mano knygoje „Sūpavimas“. Tikiuosi, kad tai dar ne paskutinė su Lazdijų kraštu suaugusi mano knyga.
– Ačiū už įdomias mintis.
„Dzūkų žinių“ informacija