Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Savaitės komentaras. P. Cvirka ir kiti sovietiniai balvonai dar vis neišmėžti iš mūsų sąmonės

Algimantas Mikelionis


Mūsų valstybė, 1990 m. kovo 11 d. atkūrusi savo nepriklausomybę, jau sulaukė trisdešimtmečio ir žengia į kitą dešimtį. Per tokį netrumpą laikotarpį pasiekėme iš tiesų nemažai, bet turime dar labai daug ką nuveikti, kad mūsų šalyje būtų kuo mažiau užmirštų žmonių, kurie palikti gyvenimo užribyje.
Bet daug kartų už materialinius dalykus svarbesni yra dvasiniai, kurie tūno mūsų sąmonėje ir sielose. Kaip užkietėjęs futbolo fanas nepraleisiu progos paburnoti ant visų Lietuvos valdžių už tai, kad nepastatė nedidelio, jaukaus ir padoraus futbolo stadiono, kuriame nebūtų gėda priimti stipriausias Europos rinktines. Ką jau kalbėti apie kelis… Deja, tenka pripažinti, kad laiku neatlikome kelių dar svarbesnių darbų ir neapvalėme savo sielos ir sąžinės nuo visų sovietinių balvonų, kurie vis dar stūkso mūsų miestų aikštėse ir bjauroja miestų veidus. O tai neįvyko pirmiausia dėl to, kad sovietiniai balvonai vis dar tvirtai įsitvirtinę kai kurių žmonių sąmonėje.
Visa laimė, kad laiku nuvertėme Lenino balvoną, nes jeigu to nebūtų įvykę, kas gali garantuoti, kad jis iki šiol nebjaurotų Lukiškių aikštės? Kas gali garantuoti, kad jis iki šiol nebūtų koksai nors valstybės saugojamas suknistas eksponatas. Juk yra tokių nuolankių ir bestuburių lietuvaičių, kurie dar net dabar gina išdavikus P. Cvirką ir S. Nėrį, kurie lyg niekur nieko nuvažiavo į Maskvą ir iš ten parvežė Stalino saulę. Ir tik nereikia iš jų daryti kažko nesupratusių ir suklaidintų gailiai bemekenančių avelių. Daug svarbiau yra prisiminti, kad Smetonos laikais S. Nėries ir P. Cvirkos literatūrinis talentas buvo tinkamai įvertintas, jie buvo apdovanojami įvairiomis premijomis ir jų tikrai tuometė nepriklausomos Lietuvos valdžia neujo ir nespaudė. Tai jie patys dar gerokai prieš sovietinę nepriklausomos Lietuvos okupaciją savo iniciatyva spjovė į juos dosniai maitinusią ranką ir pradėjo žavėtis komunistiniais idealais ir pasakoti apie nuostabų gyvenimą Sovietų Sąjungoje.
Tad kitas jų žingsnis – vykimas į Maskvą parvežti Stalino saulės – buvo visiškai natūralus ir seniai planuotas veiksmas. Daug kas S. Nėries ir P. Cvirkos išdavystę bando pateisinti jų talentu. Taip, visiškai sutinku, S. Nėris buvo ir dabar išlieka geniali poetė. Bet milžiniškas talentas neišbalina juodos išdaviko sermėgos. Kalbama, kad poetė į gyvenimo pabaigą dėl to labai krimtosi, bet kas buvo padaryta, išliks amžiams.
Labai svarbu, kad pirmiausia sovietinius balvonus ir prakeiktą nuolankumą jiems reikia ištrinti iš savo sąmonės ir širdies, o tai padaryti yra sunkiausia. Kai įvyks didysis lūžis mūsų sąmonėje arba pasikeis bent kelios kartos, tuomet ir mūsų miestų aikštes, gatves ir pastatus paliks raudonosios šmėklos.
Bene didžiausia klaida Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo liustracijos proceso nebuvimas. Tuomet mūsų valstybė būtų liuoktelėjusi milžinišką šuolį į priekį. Tiems, kas užėmė vadovaujančius postus sovietinėje valdžioje, reikėjo padėkoti ir uždrausti dirbti nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovaujančiuose postuose. Dešimčiai, dvidešimčiai ar kiek ten metų. Broleli, dirbai okupantų valdžiai, būk mielas, pailsėk ir netrukdyk padirbėti kitiems, kurie sovietmečiu nebuvo sovietinės Lietuvos valdžioje ir nedirbo Maskvai. Žinoma, jau girdžiu Algirdo Mykolo stiliaus pasakėles: „Ir tuomet dirbome Lietuvai…“ Taip, tik pastarąjį sakinį reikėtų pataisyti: dirbote sovietinei Lietuvai ir okupantui bei savo privilegijoms, dėl kurių turėjote neribotą ir vienintelę „teisingą“ pasaulyje diktatūrą. Tiesiog sovietinė okupacija ir komunistų valdžia atėmė iš Lietuvos nepriklausomybę ir galimybę eiti savo keliu ir sėkmingai vystytis kaip ir kitos laisvos šalys.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: