Gruodžio 4 dieną laikraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbti bendrovės „Vilmorus“ lapkričio 18–27 dienomis atliktos tradicinės reprezentatyvios apklausos duomenys. Ši apklausa, atliekama kiekvieną mėnesį, atspindi gyventojų nuomonę apie visuomenės veikėjus, partijas ir institucijas. Prieš tai vykusi šios bendrovės apklausa atlikta spalio mėnesį. Tad lyginant galima matyti, kaip per keturias savaites keičiasi visuomenės nuomonė apie politikus, politines partijas ir valstybės institucijas.
Galima padaryti išvadą, kad žmonės akivaizdžiai sureagavo į sušvelnėjusią neteisėtų migrantų krizę. Negalima atmesti tikimybės, kad dalis apklaustųjų pritaria vadinamajai šių asmenų apgręžimo politikai. Tai byloja išaugęs pasieniečių ir karių, itin sunkiai ir atsakingai gynusių ir tebeginančių mūsų valstybės sieną ir teritoriją, teigiamas įvertinimas.
Valstybės sienos apsaugos tarnyba, lapkričio mėnesio apklausos duomenimis, pasitiki 53,6 procento, o nepasitiki 8,6 procento apklaustųjų. Spalio mėnesį Valstybės sienos apsaugos tarnyba pasitikėjo 48,5 procento, o nepasitikėjo 13 procentų respondentų. Reiškia, per mėnesį pasieniečių populiarumas išaugo 5 procentais, o nepasitikėjimas nukrito irgi beveik 5 procentais. Kariuomene lapkričio mėnesį pasitikėjo 65,9 procento apklaustųjų, o nepasitikėjo 10,4 procento žmonių. Spalio mėnesį kariuomene pasitikėjo 59,6 procento respondentų, o nepasitikėjo 13,5 procento apklaustųjų. Taigi, per mėnesį pasitikėjimas kariuomene išaugo daugiau kaip 6 procentais, o nepasitikėjimas nukrito 3,1 procento.
Tai akivaizdus įrodymas įvairiems niurzgliams ir verksniams, kurie dejuoja, jog sienos ir šalies apsaugai reikia skirti mažiau lėšų, o jas duoti švietimui. Kaip čia nepriminsi itin dažnai kartojamo posakio, kad „kas neišlaiko savos kariuomenės, tas išlaiko svetimą“. Kariuomenė ir pasienio pareigūnai mus saugo ir turi saugoti nuo atėjūnų iš Rytų – Minsko ir Maskvos. V. Putinas pasinaudojo apsišaukėliu prezidentu iš Minsko ir jo rankomis pabandė Lietuvą ir Lenkiją užtvindyti pabėgėliais, bet jų planas neišdegė susidūrus su atkakliu ryžtu, kokį parodė Vilnius ir Varšuva. Galima net neabejoti, kad tai buvo gudrus V. Putino ėjimas ir noras išbandyti, kiek atkaklios bus rytinės NATO šalys, kai bus pasmerktos rimtesniems išbandymams. Reikia pripažinti, kad caras Chuilo liko it musę kandęs. Žinoma, mūsų kariuomenei reikia dar daugiau lėšų iš valstybės biudžeto, dar geresnės ir naujesnės karinės technikos, o ko ko, bet patriotizmo, atkaklumo, stiprybės ir jėgų mūsų pasieniečiai ir kariai turi pakankamai. Nekyla net menkiausia abejonė jų lojalumu tėvynei ir profesionalumu.
Kaip nebūtų keista ir apmaudu, bet pusė amžiaus, praleisto raudonajame lageryje, kai kuriuos Lietuvos piliečius pavertė pavojingesniais savo tėvynei nei Rusijos kariuomenė. Nuolatinis urzgimas ir dejavimas dėl prasto gyvenimo Lietuvoje, aršus nepasitikėjimas ir abejojimas savo valdžia veda prie tvirto politinio stuburo ir tvirtų politinių pažiūrų neturėjimo. Juk tokie žmonės lengvai pasiduoda rusiškai propagandai. Nereikia net kažkokių itin gudrių rusiškų smegenų plovimo technologijų. Užtenka vien tik priešiškai nusiteikusių mūsų šalies atžvilgiu valstybių televizijos žinių žiūrėjimo. Ar neužtenka istorijos pamokų? Ar vėl lipsime ant to paties grėblio savo likimą patikėdami kitiems?