Vasario 16-oji yra ta diena, kai nusilenkiame Lietuvos valstybingumui, pasidžiaugiame atkurta Lietuvos valstybe, padėkojame iškiliausiems mūsų šalies ir savo krašto žmonėms.
Lazdijuose gyvuoja prasminga tradicija – Vasario 16-ąją už reikšmingus nuopelnus Lazdijų kraštui ir valstybei pagerbti nusipelniusius mūsų krašto žmones, organizacijas, bendruomenes.
Rudaminos bendruomenės iniciatyva garbingam apdovanojimui šiemet buvo pristatyta ilgamečio Rudaminos klebono, kunigo Vidmanto Strioko kandidatūra. „Už entuziazmą ir patriotišką požiūrį, unikalių idėjų sklaidą, už sielovados darbą tikinčiųjų tarpe jo garbingo 60-ojo gimtadienio proga teikiame kun. teol. lic. mgr. Vidmanto Strioko kandidatūrą nominacijai už reikšmingus nuopelnus Lazdijų kraštui ir valstybei“, – rašoma asociacijos „Rudaminos bendruomenė“ teikime.
Trečiadienį vykusiame Vasario 16-osios iškilmingame renginyje šis garbingas apdovanojimas buvo įteiktas šiuo metu Liškiavos parapijai vadovaujančiam kunigui V. Striokui.
Apie nuveiktus darbus, gyvenimo iššūkius, meilę Tėvynei, patriotizmą, žmogiškąsias vertybes, vadybininko talentą ir Vasario 16-osios prasmę „Dzūkų žinios“ kalbėjosi su V. Strioku.
– Gerbiamas kunige, pirmiausia sveikiname Jus su garbingu apdovanojimu ir Jūsų prasmingų darbų įvertinimu. Kai paskaitai Jūsų nuveiktų darbų aprašymą, galvoje netelpa, kaip vienas žmogus sugeba per šešis dešimtmečius nuveikti tiek daug įvairių darbų: įgyvendinti gausybę projektų, surengti įvairių stovyklų, renginių, padėti paklydėliams sugrįžti į tiesos kelią, sužadinti bendruomenių kūrybiškumą ir aktyvumą. Ir tuo pačiu dirbti sielovados darbą. Jūs esate puikus vadybininkas. Kaip Jums visa tai pavyksta?
– Mes patenkam į gyvenimo sūkurį tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje ir tampame tų įvykių dalimi. O jei dar ta veikla yra ir hobis, tai viskas pavyksta. Vadyba man nesvetima. Mano gyvenimo aplinkybės leido tai man daryti, todėl nebijau apie tai kalbėti. Bandžiau išsiaiškinti, iš kur manyje ta vadybininko gyslelė. Mes papuolame į tam tikrą šeimą, augame ir gyvename su tam tikrais žmonėmis, kurie mus formuoja. Esu baigęs socialinės pedagogikos studijas. Man pačiam buvo įdomu suprasti, kada ir kaip žmoguje atsiranda verslumo dvasia. Pradėjau analizuoti savo aplinką, su kuo bendravau, ir supratau, kad svarbius dalykus mes įgyjame dar kūdikystėje ir vaikystėje ir tas patirtis nešamės per visą gyvenimą. Manau, kad tik 15 procentų savo sugebėjimų atsinešame gimdami, o visa kita įgyjame gyvendami, dirbdami, bendraudami, mokydamiesi.
– Esate visa savo esybe Lietuvos patriotas. Kokie Jūsų prisiminimai apie Vasario 16-ąją liko iš vaikystės?
– Mūsų šeimoje buvo tokios nuostatos, kad visos valdžios yra laikinos ir anksčiau ar vėliau žlunga, pradedant nuo Romos imperijos laikų, keliaujant per visą istoriją. Kad Lietuva turi būti laisva, mūsų namuose ši nuostata buvo labai aiški. Aš Lietuvos himną („Tautišką giesmę“) išmokau dar būdamas vaikas, net mokyklos dar nelankiau. Močiutė man sakydavo, kad ši sovietinė sistema sugrius ir Lietuva bus laisva. Kadangi augau Vilkaviškyje, tai jau būdamas moksleivis su draugais per Vasario 16-ąją eidavau mieste piešti trispalvių, tądien su draugais iki vidurnakčio dviračiais važinėdavome po Vilkaviškį ir keldavome šaršalą, nervindavome vietinę miliciją, kuri buvo mobilizuota gaudyti patriotus, keliančius ar piešiančius trispalves. Mūsų šeimoje visada buvo švenčiama Vasario16-oji. Tądien su tėvais eidavom į bažnyčią, ten buvo toks vargonininkas, kuris pamaldų pabaigoje būtinai sugrodavo „Tautišką giesmę“. Tai vien dėl himno eidavau į bažnyčią.
– Koks buvo Jūsų kelias į kunigystę?
– Ilgas. Kadangi dalyvavau pogrindinėje veikloje, tai buvau KGB įskaitoje, todėl man buvo daromos kliūtys studijuoti kunigų seminarijoje. Norėjau, kad mane paimtų į sovietų kariuomenę, kad ten atitarnaučiau ir galėčiau po to laisvai tvarkytis savo gyvenimą. Tačiau man vilkino šaukimą į armiją, vienus metus nepaėmė, kitus metus vėl nepaėmė, tad nusprendžiau eiti į kariuomenę savanoriu. Sugrįžęs iš kariuomenės, pateikiau prašymą stoti į Kauno kunigų seminariją. Tačiau vis gaudavau atsakymą, kad mano prašymas studijuoti seminarijoje nėra patenkintas, neva bandykite kitais metais. Per tą laiką įgijau įvairių specialybių, dirbau visokius darbus. Ir taip penkerius metus gaudavau neigiamus atsakymus. Ir ne tik aš, bet ir kiti valdžiai nelojalūs jaunuoliai, kuriems buvo trukdoma studijuoti seminarijoje. Dėl trukdymo studijuoti kunigystę grupė kolegų pasiprašė audiencijos pas tuometinį SSSR Religijų reikalų įgaliotinį Maskvoje. Jie buvo priimti ir išklausyti. Kadangi jau buvo prasidėjusi perestroika, tai Lietuvos KGB gavo iš Maskvos nurodymą nevaržyti mūsų norų. Tada ir buvau priimtas į Kauno kunigų seminariją, kuri tuo metu buvo Romos universiteto filialas. Dėl šios priežasties seminarijoje galėjome būti laisvesni, drąsiau švęsti Vasario 16-ąją, nesimokyti marksizmo-leninizmo.
– Po seminarijos baigimo kunigavote Alytuje, o paskui daug metų Rudaminoje. Kuo įdomus Rudaminos laikotarpis?
– Rudamina man – kaip pirmoji meilė. Po seminarijos trejus metus padirbėjau klebono pagalbininku Alytuje, o į Rudaminą jau atvažiavau kaip šeimininkas. Galėjau pats spręsti, kurias iniciatyvas palaikyti, kurias naujai kurti. Rudaminoje iki manęs dirbo kunigas Rudzinskas, kuris buvo rašytojas, charizmatiška asmenybė, turėjo parapijos teatrą, daug kitų veiklų. Man teko viską iš jo perimti. Mano nuostata tokia, kad nieko negalima griauti, bet reikia tęsti ir kurti naujus dalykus bei toliau statyti. Tai buvo šviesus ir prasmingas laikotarpis, kaip pirmoji meilė. Lazdijų krašte jau buvo pasibaigęs tas „juodasis bumas“, kai visi žmonės galvojo tik apie tai, kaip nuvažiuoti į Lenkiją, ten ką nors pirkti ar parduoti ir kalti pinigą. Tas etapas jau buvo praėjęs, todėl buvo visos galimybės vystyti kultūrą, sielovadą, stiprinti bendruomenes. Leidome laikraštį „Rudaminos klodai“, kūrėme projektus, buvo labai smagu.
– Iš tų gausybės darbų, kuriuos nuveikėte, koks projektas Jums brangiausias?
– Tikrai buvo daug sielai malonių dalykų. Darydavome jaunimo sąskrydžius, kurie buvo labai populiarūs. Buvo prevencinės programos, 10 metų tęsėsi labai gražus projektas „Šeimų ralis“, kai šeimos keliaudavo po rajoną keliais ir takeliais bei aplankydavo išskirtines krašto vietas, bendraudavo su gyventojais, kurie kuo nors įdomūs. Žinoma, man labai svarbios ir vaikų stovyklos, kurios organizuojamos daugelį metų. Smagu, kad tose stovyklose daugiausia vaikų būdavo iš Lazdijų krašto. Šios vaikų stovyklos tikrai neturi ryškios katalikiškos pakraipos, prieš valgį sukalbama maldelė ir viskas. Jos yra skirtos vaikų poilsiui kitoje socialinėje aplinkoje, kad stovyklos būtų sociologizuojančios, kad ten būtų ir kultūros, ir sporto, savo krašto, istorijos pažinimo, patriotizmo ugdymo. Kaip tėvams reikia atostogų pailsėti nuo vaikų, taip ir vaikams reikalingas poilsis nuo tėvų.
– Ar iš bažnytinės vyresnybės nesulaukdavote priekaištų, kad per daug užsiimate pasaulietine veikla?
– Ne, tokių priekaištų nebuvo, nes aš organizuodavau ir tikslinės katalikiškos pakraipos stovyklas, prie bažnyčios kūriau katalikiškas organizacijas. Prie Vilkaviškio vyskupijos įkūriau pirmąjį Jaunimo centrą.
Nemunaityje organizavau stovyklas ir bažnyčios patarnautojams, jos buvo specializuotos ir susietos su patarnautojų pareigų vykdymu.
– Kas Jums yra Vasario 16-oji, kaip sau įvardijate šią šventę?
– Manau, kad dabartinei mūsų visuomenei Vasario 16-oji tikrai yra šventė, nes viešojoje erdvėje vyksta geri jos pristatymai, pateikiama patraukli informacija. Beveik visi žmonės suvokia, kas yra laisvė, kad ją mums suteikė Vasario 16-oji. Jaunimas, tėvai ir seneliai dabar jau suvokia, kokia vertinga yra laisvė.
Man ši diena yra viena iš svarbiausiųjų, šalia Sausio 13-osios ir Kovo 11-osios. Man atrodo, kad Vasario 16-oji mūsų tautoje yra labiausiai suvokiama, nes ji jau pasiekė savo amžiaus brandą, nuo jos prasidėjo šiuolaikinės Lietuvos, kaip europinių vertybių valstybės, kūrimas. Tai diena, kai buvo duotas startas Lietuvos valstybei, tai data, į kurią buvo galima atsiremti 1990 metais, atstatant Lietuvos nepriklausomybę. Vasario 16-oji davė valstybės tęstinumą, todėl mus nesunkiai priėmė į Europos valstybių šeimą.
– Kokie Jūsų palinkėjimai Lazdijų krašto žmonėms iškilios šventės proga?
– Būtų puiku, kad žmonės norėtų tą dieną nuoširdžiai švęsti – ne protestuoti, ne politikuoti, bet švęsti atvira širdimi. Ši šventė yra verta, kad ją būtų galima švęsti su koncertais, įvairiomis pramogomis. Kad žmonės norėtų ją švęsti ir viešai, ir giminių rate, kaip kokius atlaidus. Galima ta proga spektaklį pažiūrėti, nueiti į koncertą, dalyvauti viešame renginyje, pasveikinti vieni kitus. Teko viešėti Izraelyje, kai šalis šventė savo nepriklausomybę. Visą naktį vyko koncertai, visi linksminosi, net vaikams ta proga buvo leidžiama valgyti nekošerinį maistą. Mokėkime ir mes švęstis ir vieni su kitais dalintis šventine nuotaika!
– Ačiū už pokalbį. Linkime naujų prasmingų projektų ir puikių darbų mūsų žmonių labui!
„Dzūkų žinių“ informacija