Regina Statkuvienė
Minint Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos penkiasdešimtąsias metines LR Seime š. m. gegužės mėnesį vyks konferencija „50 metų po Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos pasirodymo: pamokos ir perspektyvos“.
Konferencijos globėjas J. E. kardinolas Sigitas Tamkevičius dalijasi mintimis apie šio istorinio fenomeno prasmę anuomet, reikšmę šiandien ir ateities perspektyvas.
– Jūsų Eminencija, kaip manote, kokias Kronikos pamokas Lietuva išmoko, o kokias galbūt primiršo?
– Svarbiausioji Kronikos pamoka – už tiesą ir laisvę reikia kovoti visą gyvenimą. Dievas mus apdovanojo laisve, bet tą laisvę kėsinasi daug kas pavergti. Ne tik išorinės jėgos, bet ir įvairūs mūsų vidiniai polinkiai.
Žmogų gali kėsintis pavergti ne tik išorinis, gerai matomas priešas, kaip tai vyksta šiandienėje Ukrainoje, bet ir blogis, esantis šalia mūsų, kaip antai alkoholis, narkotikai ir panašūs dalykai. Ir ši vergystė gali būti ne mažiau pražūtinga už išorinę nelaisvę. Jei žmogus nebudi, jis gali labai lengvai prarasti laisvę.
Sovietmečiu viskas buvo aišku: buvome okupuoti, okupantas kovojo prieš tautiškumą, prieš Bažnyčią. Buvo labai akivaizdu, kur reikia priešintis. Šiandien gali atrodyti, kad jau nereikia kovoti už laisvę. Bet tokiomis laisvės sąlygomis yra pavojus pasinerti į pramogas, daiktus ir jau nebranginti tiesos, tikėjimo. Žmogus gali nė nepajusti, kai savo vidumi tampa pavergtas.
Gyvename laisvoje Lietuvoje, bet tikrai laisvų žmonių, man atrodo, yra mažuma.
Sovietmečiu kovojome už išorinę laisvę, šiandien tos kovos jau nebereikia, bet už pilną žmogaus laisvę reikia kovoti visą gyvenimą. Tai ir būtų Kronikos pamoka.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje būtent Katalikų Bažnyčia tapdavo laisvės kovų bastionu (prisimename 1863 metų sukilimą, Blaivybės sąjūdį, knygnešius, pasipriešinimą sovietizacijai). Galbūt tai susiję su faktu, kad Lietuva yra civilizacijų paribyje, o Katalikų Bažnyčia yra vakarietiškos civilizacijos pamatas? Vadinasi, civilizacinė kova Lietuvoje neišvengiamai reiškia ir pasirinkimą – su Katalikų Bažnyčia ar prieš ją?
– Bažnyčia stovi ant uolos, kuria yra Kristus ir jo paskelbtoji Evangelija. Kas priima Kristų, savo gyvenimą stato ne ant smėlio, bet uolos. Kristus apie save pasakė: „Aš esu tiesa“ ir „Tiesa padarys jus laisvus“. Reiškia, krikščionis niekuomet nesusitaikys su vergiška padėtimi. Krikščioniškas tikėjimas, jeigu jo nuosekliai laikomasi, visais laikais padėdavo žmonėms stovėti tiesos pusėje ir kovoti už laisvę. Kai žmogus be tikėjimo ima kurti savo tiesas, labai dažnai jis nueina į visokius klystkelius. Manau, Bažnyčia tuo ir brangi tiek praeityje, tiek šiandien, kad ji žmogų padaro tvirtą, sąžiningą, kovojantį su bet kokia prievarta.
Galime tik pasidžiaugti, kad Vakarų civilizacija kūrėsi ant krikščioniškų pamatų; tai užtikrino jos gyvybingumą. Todėl mūsų tikėjimas yra didelė brangenybė.
Žvelgdami į savo istoriją matome, kad Bažnyčia ir jos žmonės visada kovoja už laisvę: carinės priespaudos laikais – knygnešiai, sovietmečiu – Kronika, vėliau Sąjūdis. Ir visur pirmose gretose matome tikinčius žmones, krikščionis. Man atrodo, kad esminis dalykas, jog tikėjimas padaro žmogų pakankamai stiprų, tikėjimas iš žmogaus reikalauja gyventi tiesoje, elgtis pagal sąžinę. Todėl tvirtai tikinčio žmogaus neįmanoma pavergti. Jis visada kovos už tikrą laisvę.
– Kaip Lietuvos visuomenėje keitėsi požiūris į Kroniką, jos leidėjus ir platintojus per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį?
– Man atrodo, kad Kronika nestokojo dėmesio per visą Nepriklausomybės laikotarpį, tik šiemet, minint Kronikos 50-ies metų jubiliejų to dėmesio yra išskirtinai labai daug.
Dauguma Kronikos žmonių buvo pakankamai kuklūs ir nematė reikalo apie save kalbėti. Tačiau dėmesys su metais augo, ypač artėjant apvalioms sukaktims – 30, 40 metų. Šiemet jo ypač daug, iš visų pusių analizuojama, kokia Kronikos įtaka buvo anuomet, kokios pamokos gali būti šiandien.
Apie Kronikos leidimą, apie tai, kas buvo prieš 50 metų, kalbėta daug. Kartais man atrodo, kad gal net per daug. Bet labai svarbu, kad mes iš Kronikos fakto pasidarytume išvadas dabarčiai. Žmonės ir sovietmečiu, ir dabar yra panašūs. Ir anuomet, ir šiandien mums reikia stovėti tiesos pusėje, kovoti už tikrą vidinę, dvasinę laisvę.
Todėl Kronikos pamokos, man atrodo, šiandien yra ne mažiau aktualios, nes mus daug kas bando pavergti. Pavyzdžiui, genderistinė ideologija, kurią popiežius Pranciškus įvardija kaip ideologinę kolonizaciją; arba pastangos tikėjimą, Bažnyčią palikti kažkur pariby, tarsi tai būtų visiškai nesvarbu.
Manau, kad labai svarbi Kronikos pamoka – mūsų tautos pamatų pamatas buvo ir yra krikščionybė ir šitą pamatą reikia labai branginti. Jei, neduok Dieve, mes jį prarastume, būtume bevilčiai.
Seime vyksianti konferencija bus ne tiek apie praeitį, bus kalbama apie dabartį ir ateitį. Apie tai ir reikia kalbėti: ką padarė Kronika savo laiku, paanalizuoti, ką mes šiandien turime padaryti, kad būtume tokie tvirti, kokie tvirti buvo Kronikos žmonės.
– Kaip manote, kada sunkiau skleisti tiesos žodį – ar tada, kai jis persekiojamas ir draudžiamas, ar tada, kai jis prilyginamas kiekvieno asmeninėms tiesoms?
– Tiesos žodį galima skleisti bet kokiomis sąlygomis, tik reikia, kad žmogus jį būtų suradęs. Sunkios sąlygos kartais gali būti net palankesnės branginti tiesos žodį, nes tuomet, kai gyvenimas lengvas, mes lengvai išlempame ir pradedame branginti tik tai, kas tarnauja mūsų egoizmui bei savimeilei.
Manau, kad Kronikos reikšmė pakankamai įvertinta, ateityje istorikai analizuodami sovietmetį galbūt galės dar nuodugniai išstudijuoti tą ilgą, sunkų stagnacijos laikotarpį nuo partizaninio pasipriešinimo pabaigos iki Sąjūdžio. Juk jeigu ne Kronika, tai žmonėse laisvės dvasia būtų buvusi dar labiau prislopinta.
Viena vertus, Kronika skleidė informaciją apie pavergtą Lietuvą, kita vertus, ji drąsino žmones stovėti tiesos ir laisvės pusėje.
– Gimė ir išauga jaunoji karta, kuri tiek apie Kroniką, tiek apie totalitarinį sovietmečio režimą žino tik iš vadovėlių arba vyresniųjų pasakojimų. Kokią žinią norėtumėte Jūs jiems palikt?
– Yra didelė pagunda manyti, kad svarbu tik tai, ką mes patys šiandien kuriame. Labai lengva taip susireikšminti. Svarbiausia žinia, kurią norėčiau palikti jaunajai kartai: labai branginkite savo šaknis. Tos šaknys yra visa tai, ką kūrė ir už ką kovojo visi mūsų pirmtakai. Šis paveldas yra brangenybė, iš kurios galime mokytis kurti ateitį. Istorija yra gyvenimo mokytoja; ta mokytoja yra ir mūsų istorinės šaknys.