Darbas ir pomėgiai viename

Simona keliauja užsienyje, jai patinka ir gimtinė. Neišvengiamai keliauja dirbdama, gastrolių su choru taip pat yra, keliauja ir savo malonumui. „Turiu šuniuką. Man patinka ir su juo po rajoną pakeliauti. Man visur patinka“, – sako ji.

Dineta Babarskienė


Jūs mūsų krašto patriotė? „Pasidariau, kai grįžau. Man patinka čia gyventi, man patinka čia būti ir kitus kviečiu į šitą kraštą“, – optimistiškai nusiteikusi kalba Simona. Priduria: „Ir dar mama čia gyvena, pakviečia atvažiuoti pietų pavalgyti. Kur rasi geriau?“

Krimsti elektronikos inžinerijos mokslus toli gražu ne kiekvienai merginai

Ko gero, ne aš viena nustebau sužinojusi, kad lazdijietė, Lazdijų turizmo centro vadybininkė, ta visad besišypsanti daininga šviesiaplaukė Simona Bagdanavičienė yra labai rimtos specialybės atstovė.
Ji baigusi KTU elektronikos inžineriją. Kaip pati sako, labai vyrišką specialybę: tuomet čia iš 250 studentų tik 12 merginų studijavo. „Jaučiau širdimi, kad tai ne mano. Bet mokytis man sekėsi, patiko aplinka, patiko grupė, patiko žmonės, aš netgi stipendiją gavau. Tiesiog įsisukau, nors pirmi metai buvo nelengvi, norėjosi gal ir kitur jau perstoti, bet pamažu įsivažiavau ir man sekėsi“, – prisipažįsta Simona, baigusi itin perspektyvų ir toli gražu ne kiekvienai merginai įveikiamą mokslą.
„Sugrįžusi gimtinėn naujai atradau savo kraštą“, – sako prisiekusi keliautoja. Dabar ji visa galva pasinėrusi į turizmo reikalus Lazdijų turizmo centre, dainuoja Lazdijų kultūros centro kameriniame chore „Gaustas“, tad vėl keliauja ir dainuoja, keliauja ir savo malonumui. Tiesa, kol vėl naujai atrado Lazdijus, Simona 12 metų gyveno Kaune, dirbo vadybinį darbą. „Vis jaučiau, kad ne ten esu, vis aplankydavo jausmas, kad tai ne mano“, – prisipažįsta ji.

Paneigia mitą, kad Lazdijuose darbą galima gauti tik per pažįstamus

„Aš visada mylėjau gamtą, savo kraštą“, – pirmas Simonos paaiškinimas, kaip ji nužygiavo iš elektronikos į turizmą. Jauna moteris paneigia mitą, kad darbą Lazdijuose galima gauti tik per pažįstamus. „Užimtumo tarnyba mane laikinam darbui nusiuntė į Lazdijų turizmo centrą pasižiūrėti, koks pobūdis to darbo, kokia jų veikla. Man ten patiko dirbti, patiko ir kolektyvas, patiko tai, ką jie daro. Po kurio laiko tuomet laikinai einantis direktoriaus pareigas Žydrūnas Vasiliauskas pastebėjo, kad aš greit gaudausi visame kame, imli esu, paklausė, ar nenorėčiau čia dirbti, mat atsirado laisva vieta. Aš sutikau. Tuo metu kūrėsi ir skambučių centras Užimtumo tarnyboje, o aš Kaune buvau dirbusi dvejus metus tokį darbą, turėjau patirties, galėjau ir čia dirbti, gal man ir finansiškai geriau būtų apsimokėję dirbti čia, bet man labai patiko darbas Turizmo centre, o ir pasiūlymą buvau gavusi anksčiau. Toks momentas buvo: ar eiti ten, ar ten“, – pasakoja Simona. Sako, kad Turizmo centre jai patinka dirbti todėl, kad čia visad judesys, niekad nėra monotonijos, kiekviena diena vis kitokia, nesikartoja, vienodų dienų čia nebūna, nė pats nežinai, kuo prasidės diena ir kuo baigsis. „O aš to ir ieškojau“, – šiandien patikina Simona. Taip jau nuo 2018 metų vasario ji dirba vadybininke Lazdijų TIC. Nuo to laiko Simoną vis dar nepaliauja stebinti ne kas kitas, o turistai, atvykę į mūsų kraštą.

Galimybė pamatyti visą pasaulį čia ir dabar – Lazdijų turizmo informaciniame centre

Simona sako, gaila, jog daug kas dar vis galvoja, kad pas mus niekas nevyksta, daugelis mano, kad čia ramus darbas, kur galima ne tik kad pasėdėti, bet ir pamiegoti. „Patikėkite, kiek čia veiksmo“, – tikina ji.
„Autobusai sustoja ir išvysti visą pasaulį čia ir dabar. Pamatai įvairių kultūrų žmones, pabendrauji su jais. Ir iš kur tik turistų nebūna, iš viso pasaulio: iš Taivano, Japonijos, Australijos, Brazilijos, Amerikos. Jau nekalbu apie Europą“, – pasakoja ji. Simona kalba angliškai, moka truputį vokiškai, šiek tiek lenkiškai, rusiškai. „Tokiu „miksu“ ir susikalbu. Gebu paaiškinti, atsakyti į jų klausimus“, – sako ji. Neslepia, būna, jog kokiam prancūzui, kad dorai paaiškintų, daro tai su „Google Translate“. „Dalis turistų stabteli mūsų rajone ir važiuoja tolyn į Lietuvą, kiti gi su kemperiais atvažiuoja, dviračiais, pėsčiomis eina, piligrimų turime. Dalis ir pas mus rajone apsistoja“, – pasakoja Turizmo centro darbuotoja.

Kai nematome, atrodo, kad niekas ir nevyksta

„Kai nematome, atrodo, kad niekas čia nevyksta, nėra jokio judesio“, – tarsteli ji. Sako, kad pandemija padarė savo juodą darbą. „Bet labai džiaugiamės, kad jau atsigauna turizmas, žmonės vėl keliauja“, – pasidžiaugia žavi Turizmo centro specialistė. Paklausta, kokį gi šiųmetį turizmo sezoną ji prognozuoja mūsų kraštui, sako, kad gerą. „Manau, darbo visi turės, sodybos bus pilnos, užsakymų tikrai netrūks. Kaimo turizmo sodybų šeimininkai itin išmano savo darbą, puikiai žino svečių poreikius, tai rodo ir tai, kad tie patys žmonės – ir lietuviai, ir užsieniečiai – jau eilę metų užsisako čia vietas pailsėti“, – atkreipia dėmesį ji. Pastebi, kad žmonės vis dažniau „darbostogas“ pasirenka mūsų krašte. „Dirba nuotoliniu, o kartu ir ilsisi. Tai dabar ypač populiaru. Yra, kurie išsinuomoja mėnesiui kaimo turizmo sodybose namelius ir taip ilsisi ir dirba“, – sako Simona.

Keliaudama ne tik ilsisi, darbinis smalsumas nugali… pradeda „dirbti“

Simona keliauja užsienyje, jai patinka ir gimtinė. Neišvengiamai keliauja dirbdama, gastrolių su choru taip pat yra, keliauja ir savo malonumui. „Turiu šuniuką. Man patinka ir su juo po rajoną pakeliauti. Man visur patinka“, – sako ji. Turi Simona ir savo svajonių, o jos susijusios vėlgi su kelionėmis. „Norėčiau kada nors pakeliauti po Azijos šalis, Japonijos kultūrą pažinti. Įdomu būtų ir po Pietų Ameriką ar Šiaurės Ameriką pakeliauti“, – vardija pašnekovė.
Paklausta, ar keliaudama tik ilsisi, ar vis tik darbinis smalsumas nugali ir pradeda „dirbti“, sako, kad keliaudama užsuka ir į informacinius turizmo centrus, palygina, kuo panašūs, kuo skiriasi. „Įvairiai būna“, – neslepia moteris. Sako, kad darbe reikia nuolat stengtis, kaip privilioti kuo daugiau turistų į savo kraštą, vis kažką įdomesnio sugalvoti.
Simona tik ką sugrįžo iš Vroclavo ir Prahos. „Dažniausia važiuodami toliau, Lenkiją tik pravažiuojame, bet rekomenduoju, tikrai yra ką pamatyti ir pas kaimynus“, – pataria ji. Traukiniu dar reikia į Balstogę pavažiuoti? „Jau mačiau, žiūrėjau traukinio grafiką. Norėčiau“, – neslepia Simona. Žino, kad rudeniop vėl aplankys sesę, gyvenančią Olandijoje. Turkijoje su „viskas įskaičiuota“, kaip pati sako, gal pagulėtų paplūdimyje kokį pusdienį, bet bent kol kas tai Simonos nė kiek nevilioja. „Gal kada nors vėliau, kai būsiu vyresnė“, – sako ji. Prisipažįsta, kad kelionėse patinka tyrinėti, tą ir daro.
„Patinka ir šventėse sudalyvauti, pabendrauti su žmonėmis, pamatyti miestą kitu kampu, kaip jis atrodo švenčių metu, ypač kai su „Gaustu“ vykstame koncertuoti. O ir parodas lankau, kino filmus žiūriu, spektaklius“, – sako ji. Anot Simonos, Lazdijai puiki vieta gyventi, mat 40 kilometrų spinduliu gali surasti viską, ko tik nori: Druskininkai, Alytus, Marijampolė, Lenkija čia pat. „Jei jau reikia kino ar baseino, tai mes gyvename labai geroj vietoj – viskas ranka pasiekiama. Pusvalandis kelio“, – sako pašnekovė. Viskas priklauso nuo požiūrio, kokio nori gyvenimo: ar valandą, dvi kamštyje stovėti, ar tą laiką prie ežero leisti, kavą sau gerti. „Juk galima čia ir verslus kurti, ir nuotoliniu dirbti, ir gyventi be streso“, – taip mano moteris.
„O ir mūsų rajone nerasti, ką veikti, gali tik tie, kurie tingi nuo sofos pakilti“, – įsitikinusi ji. Surasti, ką veikti, gali kiekvienas.
Simona pati Rudaminos amatų centre, paėmusi molio gabalėlį, atsipalaiduodavo ir mėgaudavosi, Lazdijų meno mokykloje suaugusiųjų grupėje piešdavo, o ir darbe jei kalba pasisuka, kad reikia ką nors padaryti iš meniškos pusės, visų akys nukrypsta į ją: pirmiausia reikia idėjos, paskui jau įgyvendinti padeda visi.

Žmonės jau taip priprato prie nenuspėjamų orų, kad nė dėmesio nekreipia

Bent kol kas Simona nieko nenumačiusi keisti. „Niekada negali sakyti niekada. Bet kol kas mano širdis – turizme“, – patikina nusišypsodama taip žaviai, kaip tik ji viena temoka. Ir tai, kad reikia dirbti ir savaitgaliais, nė kiek negąsdina. „Man nesunku susiderinti savo asmeninį laiką ir darbo laiką. Susidėliojame grafiką, susideriname, jei jau labai reikia su kolegomis susikeisti, mat visi tikrai geranoriški. Esu viena su savo šuniuku, tai man jokių bėdų“, – sako. Laisvo laiko jai užtenka. Ir jei tik oras leis, ką tikrai žino, galės padaryti, tai iki valios pasimaudyti Dusioj, tradiciškai, kaip ir kasmet, kaip visada. Na, ir dėdės pirtelė visada laukia ten pat, prie Dusios. Tai orų tikitės gerų šiemet? Oras, anot Simonos, turi įtakos, bet ne visiems. „Kas susiplanavę, tą ir daro, atostogos pasiimtos, o ir avansą sumokėję, tad jau reikia važiuoti, koks tas oras bebūtų, bet žmonės jau taip priprato prie nenuspėjamų orų, kad nė dėmesio nekreipia: važiuoja, pėsčiomis eina bet kokiu oru“, – patikina pašnekovė.

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: