„Labai liūdna ir graudu, kad mūsų valdžios kalbos ir darbai skiriasi kaip diena ir naktis. Merė žadėjo išspręsti geriamojo vandens problemą Rudaminoje, tačiau iki šiol mes priversti patys ieškoti išeities“, – kalbėjo Rudaminos gyventoja Rūta (pavardė redakcijai žinoma – red. past.), kuri, kaip ir kiti rudaminiškiai, iki šiol negali mėgautis kokybišku geriamuoju vandeniu.
Rudaminos gyventojai priversti naudoti rudą vandenį, kurio gerti neįmanoma, jis netinkamas nei maistui gaminti, nei skalbti. Neseniai rudaminiškiai buvo likę be jokio vandens, bet patys savo jėgomis išsprendė problemą.
„Mes patys susitvarkėme, be valdžios pagalbos, bet tai – laikinas variantas. Seniūnaitis Vidas organizavo – susimetė vyrukai pinigų, nuvažiavo, nusipirko siurblį ir sutvarkė vandens tiekimą. Vandens, koks turi būti, nėra, bet bent šioks toks yra. Merė žadėjo, kad bus projektas ir bus vanduo. Kai nesulaukėme vandens ir projekto, kreipėmės į valdžią, bet nieko nesulaukėme“, – kalbėjo Rūta.
2020 metų lapkričio 20 dieną merė Ausma Miškinienė spaudoje optimistiškai ir pakiliai pristatė rajono vandentvarkos veiklą ir planuojamus darbus.
Ji teigė: „Didelės apimties projektavimo darbai jau vyksta ir kitais metais be problemų bus įgyvendinti Rudaminos miestelyje. Čia statysime naują vandens gręžinį bei vandens gerinimo stotį. Kitu etapu planuosime ir kitus vandentiekio darbus.“
Tačiau jau įpusėjo 2022-ieji, o geriamojo vandens problema Rudaminoje taip ir lieka neišspręsta. Gal merė pamiršo savo pažadus?
Rudaminiškiai ne vieną kartą kreipėsi į savivaldybę, prašydami išspręsti geriamojo vandens problemą, tačiau pagalbos nesulaukė. Ypač rudaminiškius nuvylė administracijos direktorės Ilonos Šaparauskienės atsakymas į „Dzūkų žinių” pateiktus klausimus dėl vandens problemos Rudaminoje sprendimo.
„Šiuo metu Rudaminos kaimo gyventojams vanduo tiekiamas iš dviejų vandens bokštų, kurie nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims. Kaip ir dauguma privačių vandens bokštų, taip ir Rudaminos kaime esantys vandens bokštai prižiūrimi minimaliai, juose nėra vandens gerinimo įrenginių, į vandens kokybę neinvestuojama. Prašymų perimti šiuo metu eksploatuojamus bokštus savivaldybė iki šiol nėra gavusi. Kol vandens bokštai priklauso privatiems asmenims, tol investuoti į vandens bokštus ir į tinklų techninę būklę savivaldybė galimybių neturi. Kai tik gyventojai pareikš norą dėl bokštų perdavimo, galėsime toliau dirbti įpusėtus darbus ir spręsti vandens tiekimo problemas Rudaminos kaime“, – teigė I. Šaparauskienė.
Rūta pasipiktino tokiu atsakymu ir sakė, kad valdžia nevykdo savo pažadų, o vandens bokšto privatizavimo procesas užtruktų ne vienerius metus.
„Kokią turim valdžią? Siaubas! Ji mums pasiūlė privatizuoti vandens bokštą, o aš puikiai žinau, kiek laiko užtruktų tas procesas. Kelerius metus. O ką daryti tą laiką? Mes net nežinome, kas yra to bokšto savininkas. Miestelis neturi geriamojo vandens, o seniūnas problemos irgi nesprendžia, jis kalba nesąmones, kad neva rajono valdžia neturi pareigos aprūpinti žmones vandeniu. Tegul jis pasiskaito įstatymus, savivaldybė turi tokią prievolę“, – piktinosi Rūta.
O gal Lazdijų valdžia bando perfrazuoti „juodojo“ humoro posakį „Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“ į „Ištroškusiųjų pagirdymas yra pačių ištroškusiųjų reikalas“? O gal merei ir administracijos direktorei derėtų paskaityti Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymą? Ar normalu, kad 21-ajame amžiuje Europos Sąjungos viduryje gyvenantys žmonės neturi geriamojo vandens?
„Dzūkų žinių“ informacija