„Niekada mes nebūsime broliai – nei nuo tėvynės, nei pagal motiną. Jumyse nėra dvasios būti laisviems. Jūs dideli, o mes – didūs“, – būtent tokiais ukrainietės poetės Anastasijos Dmitruk žodžiais kreipiamasi į rusus lietuvio Virgio Pupšio sukurtoje dainoje.
Kreipiamasi rusų kalba, nes tik tokią putino orkos supranta. Ši daina, tarp kurios atlikėjų ir garsus lietuvis solistas Jeronimas Milius, buvo tai, kas pirmiausia atėjo į galvą vėlų šio antradienio vakarą, socialiniuose tinkluose pasipylus pirmiesiems pranešimams apie Lenkijos teritorijoje nukritusią rusų gamybos raketą, užmušusią du NATO valstybės piliečius.
Kol Aljanso valstybių aukšti pareigūnai aiškinasi aplinkybes, kaip ir iš kur toji raketa buvo paleista ir kodėl ji peržengė užpultos Ukrainos teritorines sienas, – sąmokslo teorijų ir spekuliacijų netrūks, o ir daugės. Net jei paaiškėtų, kad rusišką raketą (taip, Ukraina kariauja ir tokiomis, nėra ką slėpti, nes kitokių – vakarietiškų – ginklų atsargiosios Vakarų valstybės vis dar privengia jai duoti) paleido patys ukrainiečiai, taikydamiesi numušti rossiejos galvažudžių paleistą oro monstrą, esmės tai nekeistų – karas atėjo ir į mūsų kiemą.
Tiesą pasakius, tas karas – didesne ar mažesne forma – kiekvieno kieme jau buvo kuris laikas. Ir ne tik toks, kai kariaujama tikrais ginklais, tikromis kulkomis, tikromis gyvybėmis. Mažesnis – psichologinio spaudimo ir politinio varžymosi, kieno kiaušai didesni – karas vyksta net tokioje mažai kam rūpimoje ir mažai kuo išsiskiriančioje savivaldybėje kaip Lazdijų. Gal ir per skambiai čia sulyginau. Gal nederėtų lyginti ginančių savo tėvynės laisvę brolių ukrainiečių su Lazdijų rajono valdininkais, paskutiniais mėnesiais tam tikra to žodžio prasme esančiais kare už savo teisę į saugią darbo aplinką.
Ne, virš jų nešvilpia kulkos ir į mūsų savivaldybės oranžinį pastatą nesitaiko tikros karo bombos. Kol kas…
Mūsų valdžios rūmus sprogdina mūsų politikų arogancija, nesutarimai ir asmeninės ambicijos. Tos ambicijos jau seniai peržengė lokalaus konflikto tarp vieno ar kito politiko, vienos ar kitos politinės frakcijos ribas ir peraugo į atvirą spaudimą ir net, sakyčiau, mobingą savivaldybės administracijoje ir jai pavaldžiose įstaigose dirbančių valdininkų atžvilgiu.
Jeigu kas man šiandien sakytų, ar norėčiau dirbti Lazdijų savivaldybėje valdininku, abiem rankomis purtyčiausi, kad apsaugok, Viešpatie! Tiesą sakant, aš sunkiai įsivaizduoju, kiek reikia nervų, sveikatos ir kantrybės tiems valdininkams kasdien sėdėti irštvoje su besipešančiais tarp savęs šakalais ir hienomis.
Kai iš ryto „prikazas“ Petrausko, po pietų – Miškinienės, o pavakare – kokio pilkojo kardinolo. Neoficialus, bet labai iškalbingu tonu pasakytas. Kurio klausyti? Ir į kurį dėmesio nekreipti? Kaip išlikti ramiam ir neutraliam tokiuose valdžios mūšiuose, kai tavo, kaip specialisto, vienintelis noras ir užduotis – tiesiog dirbti savo darbą taip, kaip reikalauja įstatymas?
Ar reikia stebėtis, kad iš savivaldybės valdiškų pareigų darbuotojai bėga lyg prieš tvaną, tarsi žiurkės iš skęstančio laivo? Ar verta stebėtis, jei žmonės tiesiog pavargo nuo nuolatinio politikų spaudimo, nuo jų vidinių rietenų, nuo to, kad šitame balagano chaose nematyti jokios švieselės net tunelio gale? Ar turėtumėme smerkti tuos bėgančiuosius, vadinti juos rajono nepatriotais, jei vienintelis jų noras – ne vaistams nuo streso savo atlyginimus išleisti, o į darbą eiti ir jį atlikti su noru, su nuotaika, galų gale – su malonumu?
„Mus ant kelių klupdė, bet mes pakilome ir viską ištaisėme“, – čia vėlgi iš Anastasijos ir Virgio dainos „Niekada mes nebūsime broliai“. „Pokyčiai, kurių visi laukėme, prasidėjo – tęskime juos ir savivaldoje!“ – toks buvo išrinktosios merės Ausmos Miškinienės šūkis, vedęs ją rinkimų kampanijoje 2019-aisiais. „Drąsiai renkuosi permainas“, – tais pačiais metais, prieš pradėdama darbą Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktorės pareigose, vienam iš regioninių naujienų portalų dėstė Ilona Šaparauskienė, pelnytai vadinta A. Miškinienės dešiniąja ir kairiąja rankomis.
Šiandien, matydamas, kur nuvedė tokie jų „pokyčiai“ ir „permainos“, drįstu jūsų, garbios moterys, prašyti – jau netęskite. Jau ačiū. Gana yra gana, kaip sakė Prezidentas Gitanas Nausėda. Tualetų ir sporto rūmų griovimais ir savivaldybės sargų atleidimais prasidėjusiame ir pasibaigusiame jūsų valdymo vajuje leiskite bent likus keletui mėnesių iki rinkimų mums gyventi ir dirbti taip, kad korvalolio, validolio ir valokordino pardavimo apimtys būtų mažesnės nei lenkiškos dešros apsipirkimų čekiuose. Kitu atveju, „mes niekada nebūsime broliai“…
Apžvalgininkas