Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos direktorė Zita Ščerbetkienė ir anglų k. mokytoja Jūratė Sutkuvienė lapkričio pradžioje vyko į parengiamąjį vizitą Portugalijoje, nes gimnazija vykdo programos ,,Erasmus +“ bendrojo ugdymo mobilumo projektą ,,Emocinis raštingumas taip pat svarbus kaip skaitymas ar matematika“ (projekto Nr. 2022-1-LT01-KA122-SCH-000068744). Į Šiaurės Portuglijoje Barcelos mieste esančią Agrupamento de Escolas de Barcelos mokyklą gimnazijos atstovės vyko, idant aptarti mobilumo programos detales, susijusias su transporto, maitinimo ir apgyvendinimo buvimo vietoje organizavimu.
Milžiniškame ir mūsų akiai neįprastame mokyklos pastate atvykusių iš Lietuvos laukė filosofijos mokytoja Adelina Oliveira, kuri per tarsi kokius labirintus vedžiojo mus ir pažindino su mokyklos erdvėmis. Įdomu, kad mokykla vykdo ir bendrojo lavinim ir profesinio ugdymo programas ir šiandien joje, tiksliau šiame pastate, mokosi 1 600 mokinių. Mat ši mokykla, tarsi, koks mokyklų klusteris, nes prie jos dar yra prijungtos kelios mokyklos, esančios kaimiškose vietovėse.
Besilankydamos mokykloje užsukome į dvi sporto sales, viena kurių nesvietiško dydžio. O kur dar trys futbolo stadionai. Nustebino ir mokytjų darbui skirtos erdvės: gal kokios septynios: viena – matematikai, kita – kalboms, trečia – istorijai ir. t. t. Pertraukos metu sukinėjomės keliose klasėse, pro kurių langus vėrėsi nuostabūs vaizdai – tarsi kokie botanikos sodo lopinėliai. Pačios klasės darė įspūdį savo sterilumu: jokių mūsuose įprastų plakatų, stendų ir daiktų; stalai, kėdės, kompiuteriai. Genialumas paprastume, įkyriai į galvą lindo mintis visa tai matant. Nustebino įstiklintos arba stiklinės klasių durys. Adelina patikino, kad tokios durys – visose Portugalijos mokyklose. Pastebėjome, jog didelis dėmesys čia skiriamas specialiųjų poreikių vaikams. Buvome įkišusios nosį į vieną iš trijų specialių ugdymosi poreikių turintiems vaikams skirtų mūsų matytų klasių, kur tik du sunkią negalią turinčius paauglius mokanti mokytoja sake, jog ir daugiau mokytojų ateina čia dėstyti vieno ar kito dalyko.
Vaikštant koridoriais dingojosi, jog čia dirbama be įtampų, ir net su stiklinėmis durimis ir į tokius prašalaičius kaip mes, niekas labai daug dėmesio nekreipia, nes čia juos mokyklos bendruomenės nariai sutinka nuolat, kone kasdien. Mat tarptautiniai projektai jiems kasdienybė. Negaišome laiko jų sertifikatų skaičiavimui, kurie išdidžiai puikavosi kone ant keturių sienų, na tik pavydžiai nužvelgėme ir tiek.
Ir dar būtina užsiminti apie garsų ir mylimą gaidį. Jis Barseloje visur – gatvėse, aikštėse, skveruose, kavinėse; mokykloje taip pat. Mat Portugalijos simbolio – gaidžio gimtinė, būtent Barcelos mieste. Pasak legendos, gaidys išgelbėjo žmogaus gyvybę ir dabar simbolizuoja teisingumą.
Savo trumpo vizito metu aplankėme ir pasakišką rokoko stiliaus namukais nusagstytą, gotikinėmis ir vėlyvojo baroko bažnyčiomis išpuoųtą Porto – antrąjį pagal dydį Portugalijos miestą, kuris savo šaliai ir dovanojo vardą Portugalija, ir kurįo gatvėmis mūsų mokiniai taip pat galės pasivaikščioti ir pamatyti miestą, kuriame azulecho* plytelėmis išdabinti statiniai, iš Douro upės pakrantėje įsikūrusių kavinių sklindantys įstabūs kvapai, ir krypuojančių ar viršum galvų lakiojančiųvištos dydžio žuvėdrų ūksmai – pramaišiui su melodingomis gatvės muzikantų dainomis, Visko neaprašysi, o ir nereikia. Įdomu kaip ir ką pamatys mūsų moksleiviai ir kaip jiems seksis atlikti numatytas užduotis.
Anot vieno žymiausių portugalų poeto Fernando Pessoa. „Gyvenimas yra tai, ką mes iš jo padarome. Kelionė yra keliautojas. Tai, ką matome, yra ne tai, ką matome, o tai, kas esame“. Štai taip. Kaip gera būti Erasmus+ programos dalimi ir naudojantis jos teikiamomis galimybėmis tikėtis savo ir kitų gyvenimus padaryti geresniais.
*azulechas – glazūruotos keraminės apdailos plytelės būdingos Ispanijos, Portugalijos ir buvusių šių šalių architektūrai
Jūratė Sutkuvienė