Dineta Babarskienė
Grybautojai gurmanai nelaukia visiems gerai žinomų grybų. Jie renka tokius, kuriuos dažnas grybautojas iš tolo aplenkia. Ne itin populiarių grybų valgytojai džiūgauja: jau surado valgomųjų geltonpinčių. Tai vienintelė – bent jau Lietuvoje – kempinė, kuri priskiriama valgomųjų grybų kategorijai.
Ne visi jų randa, o suradę ne visi pasiima. Dažniausiai jų randama ant ąžuolų, bet pasitaiko ir ant liepų, beržų, gluosnių. Sako, kad nuo to, kur rasti, priklauso skoninės savybės. „Aš kai nuo gluosnio prisirinkau, tai visą keptuvę išmečiau“, – prisipažįsta vienas grybautojas, gyvenantis prie Kalniškės miško. Tačiau ant ąžuolų augančių geltonpinčių Širvinto miške jau nepalikęs augti, parsinešė. Sako, dabar pats laikas jų ragauti, mat jaunos geltonpintės pačios skaniausios. Pasirodo pavasarį, galima rasti ir vasarą, bet jau gerokai ūgtelėjusių, o rudenį šis grybas patraukia akį išties įspūdingu dydžiu, tačiau valgymui jau nelabai tinka. Pirmosios geltonpintės pasirodė. Vasaros pradžioje jų turėtų pasirodyti daugiau.
Jeigu radote, svarbu, kad valgomoji geltonpintė būtų jauna, geltonai oranžinė, tada ir minkšta, o paruošta valgymui bus sultinga, malonaus citrusinių vaisių kvapo. Internete rašoma, kad didžiausios rastos vaisiakūnių kupetos svoris buvo per 45 kg, o sankaupos ilgis gali būti net apie metrą. Kartais jų galima pamatyti ir parkuose ar soduose. Tačiau tas pats užkietėjęs grybautojas, gyvenantis prie Kalniškės miško, sako, kad geltonpintei, kaip ir visiems grybams, reikia lietaus. Kol kas kiek vaikščiojęs miške, tik dabar pirmą kartą užtikęs geltonpinčių, nors grybas dažnas, o ir radęs ne Kalniškėje, bet visai atsitiktinai bevaikščiodamas Širvinto miške. „Jei taip sausa bus, nebus jokių grybų“, – sako pašnekovas.
Kaip bus su tais grybais šiemet, pamatysime, o geltonpinčių jau galima paragauti. Pasiruošti sau gurmaniškus pietus gana greita, nereikia kaip kokį tortą kepti pusę dienos ar net ilgiau. Valgomosios geltonpintės kaip nors ypatingai ruošti nereikia, o gurmaniški pietūs garantuoti. Ir produktai prieinami, daug nekainuos. Šį grybą vieni apverda, kiti net to nedaro. Ruošia, kaip ir visus grybus, įprastai: troškina su sviestu, grietine, grietinėle, deda jogurto vietoj grietinės, reikia trupučio druskos ir pipirų. Kiti ruošia dar paprasčiau: pakepina su spirgučiais ir svogūnais. Yra gaminančių omletą su geltonpinte, dar kiti jos deda į plovą ir net į kotletams paruoštą faršą. Sako, skonis kiek primena vištieną. Užsienyje šis grybas gerai žinomas ir vertinamas: valgomas troškintas, kaip garnyras prie mėsos, ypač žvėrienos, patiekalų, verdamos sriubos.
Tačiau vis tik paragauti valgomosios geltonpintės ar išdrįsite, ar ne, jau kiekvienam spręsti pačiam. Dažnas juk iš mūsų valgome tik tuos grybus, kuriuos iš vaikystės atsimename savo lėkštėse. Tad šiuos grybus ragauti patariama atsargiai. O jei jau kas ragauja, tai persivalgyti nereiktų. Paragavę geltonpinčių sako, kad buvo maloniai nustebinti. Prityrę grybautojai linki pirmiausia surasti, o tik paskui galvoti – valgysiu ar ne, jei valgysiu, kaip paruošiu? Anot jų, suradus galima iškart daug prisipjauti, bet tai visai nereiškia, kad nuėjai į mišką ir jų kone ant kiekvieno medžio priaugę.