Dzūkų žinios

Kas pasirūpins paminklais kapinėse?

Dalintis:
Kun. M. Plaušinaičio kapas.

Keliaudamas po Lietuvą ir lankydamas atmintinas vietas visuomet apžiūriu ir vietines kapines.

Patyrę žygeiviai, su kuriais esu keliavęs, apie kapines sakydavo, kad tai veidrodis, kuriame atsispindi, kokia yra gyvenvietė: ar ji tvarkinga, graži, puoselėjama, ar rūpinamasi paminklais, ar rūpinamasi kitomis esamomis kultūros bei istorijos vertybėmis bei želdiniais. Ir koks yra kraštovaizdis.

Lazdijų r. Būdviečio kapinės neturi aiškaus, gerai parengto plano, nėra sužymėtų takų ir kvartalų. Taip pat prie pagrindinių vartų nėra informacinio stendo. Norint kapinėse surasti norimą aplankyti kapą, pavyzdžiui, savanorių arba knygnešių, tenka ilgokai pavaikščioti po kapinių teritoriją. Be to, prie kai kurių kapų neprieisi neužlipęs ant svetimo kapo. Čia jau kapų prižiūrėtojo aplaidumas.

Aplankiau Būdviečio kapines. Norėjau sužinoti ir pamatyti, kaip prižiūrimos kapinės ir kunigų kapai. Blogas vaizdas pamačius kunigo Mato Plaušinaičio (1867–1929) antkapinį paminklą. Mano supratimu, praeityje tai turėjęs būti gražiausias kapinių antkapinis paminklas. Jį puošė medinis ornamentuotas kryžius su skulptūrėlėmis. Dabar medinės lentelės supuvusios. Dalis kryžiaus fragmentų nukritę.

Kodėl dabartinis Būdviečio klebonas kunigas Gintautas Černauskas nesirūpina savo pirmtako atminimo išsaugojimu ir paminklo sutvarkymu? Dar įdomiau – dalis šio antkapinio paminklo prijungta prie šalia esančios kapavietės aptvėrimo. Toks suderinimas vienintelis mano matytas Lietuvoje. Ar tokiam veiksmui pritarė seniūnijos kapų prižiūrėtoja? Jeigu ji nespėja, tai seniūnė iš savo valdininkų būrelio (4,5 etato) galėtų paskirti dar vieną prižiūrėtoją. Tokiais ir panašiais atminimo paminklais derėtų pasirūpinti ir kaimo bendruomenei.

Kelmai Būdviečio bažnyčios šventoriuje.

Norėdamas apžiūrėti paminklą iš visų pusių, turėjau užlipti ir ant greta esančio kapo. Netoliese triūsusi senolė (vardas man žinomas), pastebėjusi mane vaikščiojantį aplink paminklą, priėjusi pasiteiravo, ko ieškau. Toliau ji papasakojo, kad šalia kunigo paminklo esantis žemės lopinėlis ilgus metus buvo tuščias. Visi kaimo gyventojai žinojo, kad čia buvo palikta vieta kunigų kapams. Vienas iš jų, kunigas kankinys Juozapas Marčiukonis (1914–1950) mirdamas slėptuvėje prašė jį palaidoti kapinėse šalia kitų kunigų. Deja, jo prašymo neįvykdė Būdviečio klebonas ir palaidojo bažnyčios šventoriuje. Seniūnija prieš porą metų leido čia palaidoti savižudį vaikiną.

Nesuprantu, kas kaimo kapinėse prižiūri kunigų kapus, mat seniūnijose esantys kapinių prižiūrėtojai antkapių tvarkymo darbų neatlieka. Čia palaidotų mirusių kunigų kapavietės neprižiūrimos, nes ne visų jų palaidojimo vietomis rūpinasi artimi žmonės ar giminaičiai.

Mano nuomone, dabartinis parapijos klebonas G. Černauskas nesirūpina parapijos istorija, buvusių kunigų atminimo įprasminimu, nors turėjo geras patalpas. Parapija turėjo dvaro svirną. Taip pat buvusios mokyklos patalpas.

Iš savo kelionių prisimenu Seirijus, kaip ten gražiai sutvarkytos kapinės. O šventoriuje net kenotafą pastatė politiniam kaliniui kunigui Juozui Laukaičiui.

Įdomiai įrengtas ir parapijos muziejiukas Žemojoje Panemunėje. Tam tikslui vienas iš parapijos ūkininkų padovanojo svirnelį. 

Manyčiau, kad ir dekanas, ir vyskupija turėtų įpareigoti Būdviečio kleboną G. Černauską pasirūpinti parapijos istorija ir dvasininkų atminimo įprasminimu. Taip pat rūpintis želdinių išsaugojimu šventoriuje ir buvusios klebonijos sodyboje. 

Parapijiečiai pasigenda šarvojimo patalpos, kuri vis niekaip nebaigiama įrengti buvusioje špitolėje.

Antanas Staškevičius,

žurnalistas ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: