Dineta Babarskienė
Jolanta Jarašienė iš Naujosios Kirsnos kaimo dirba Vokietijoje, prižiūri garbaus amžiaus vokiečių šeimą. Jolantai darbuotis patinka, mat šeima – inteligentiška: vyriškis – inžinierius, dirbo vadovaujantį darbą, žmona – muzikė. Vakarais Jolanta klausosi Frau, taip ji šeimininkę vadina, pianinu atliekamų muzikos kūrinių. Jolanta ne tik dirba, palydi pagyvenusią porą į valdiškas įstaigas ar pas medikus, ji ir ilsisi kartu su tų namų šeimininkais.
Prieš keletą dienų ėjo jos abi su Frau iš dantų gydytojos, palengva, iš lėto pasivaikščiodamos. Miestelis – gražus, kurortinis, tad pasivaikščioti malonu. „Prie Reino. 33 kilometrai nuo Bonos“, – patikslina Jolanta. Jos stabtelėjo prie buvusios telefonų būdelės, kuri dabar pasitarnauja kaip knygų mainų namelis. „Tokių būdelių čia yra. Jose lentynos, tvarkingai sudėstytos knygos. Visai kaip knygyne ar bibliotekoje. Vieni atneša knygas, kiti pasiima“, – pasakoja Jolanta.
Ir štai koks netikėtas radinys toje knygų būdelėje, nustebinęs net Jolantą. „Radome seną Druskininkų nuotraukų albumą“, – negalėjo patikėti savo akimis Jolanta. Pasakoja, kad jai iškart į akis krito lietuviška knyga. Ji parodė Frau, o ši, pažiūrėjusi, pasakė, kad būtinai reikia pasiimti. „Sakau: štai knyga iš Lietuvos, apie mūsų kurortą. Dar paaiškinau išversdama miesto pavadinimą į vokiečių kalbą: Zalcštad (Druskos miestas). O ji opa! Sako, parsinešti reikia. Pažiūrėsiu. Man įdomu“, – šūktelėjo ji. Taip ši knyga iškeliavo į naujus namus. Tai pirmas toks įdomus radinys per 8 Jolantos darbo metus įvairiose Vokietijos vietovėse. Paklausta, ką ji mano, iš kur albumas „Druskininkai“ atsirado taip toli nuo Lietuvos, prisipažįsta, kad ir ji pati svarsto, ir jai įdomu. „Paliko žmogus knygų būdelėje, o ponia įkišo nosį pažiūrėti ir radome. Net nežinau, kaip knyga čia atsidūrė? Nuo Druskininkų apie 1700 kilometrų. Ar kas nors kaip suvenyrą iš Lietuvos atvežė dovanų, ar patys vokiečiai kažkada parsivežė. O dabar kartos keičiasi, jaunimui neįdomi, gal numirė senieji savininkai, tai ir išnešė į knygų mainų būdelę“, – svarsto Jolanta. Prisipažįsta, kad jai pačiai labai įdomu būtų sužinoti, kaip šis 1988 metais išleistas albumas čia atsidūrė? Deja, paklausti nėra pas ką. „Man pačiai galvos skausmas. Knieti sužinoti?“ – prisipažįsta ji. Dar įdomiau Jolantai, kad jos senukai taip susidomėjo šiuo albumu, net nepasidalijo, kuris pirmas vartys. „Vienas iš kito griebė, žiūrėjo, vartė. Paprastai laikraščius skaito, o tądien net laikraščių neskaitė, albumą apie Druskininkus vartė“, – pasakoja Jolanta.
„O kiek klausimų jiems kilo!“, – negali patikėti ir pati Jolanta. Teko jai atidėti į šalį visus darbus ir studijuoti albumą, pasiskaityti, kad galėtų į visus jų klausimus atsakyti. Moteris neslepia, kad jai net galvą įskaudo nuo aiškinimo. „Kokia architektūra vyrauja mieste? Kodėl tokie namai? Ar yra industrinių pastatų? Kodėl tokios interjero detalės?“ – vardija klausimus Jolanta. Senieji vokiečiai niekaip negali patikėti, kad taip gražu galėjo būti 1988 metais Lietuvoje, Druskininkuose. „Juk jau daug metų po karo. Ten iš visos Sovietų sąjungos poilsiautojai atvažiuodavo“, – aiškino jiems Jolanta.
Kai ji pavasarį buvo sugrįžusi namo į Naująją Kirsną pailsėti, apsilankė ir Druskininkuose. „Tada žydėjo narcizai Druskininkuose. Buvau nuvažiavusi, turiu daug nuotraukų telefone iš pasivaikščiojimų po miestą, tai dabar kaip tik buvo puiki proga parodyti šeimininkams, kaip Druskininkai atrodo šiandien“, – pasakoja Jolanta. Sako, kad jiems padarė didelį įspūdį.
O išstudijavęs albumą, štai kokią išvadą ponas padarė: „Jaunimas neturi sentimentų tokioms knygoms. Mūsų anūkams ji nebūtų įdomi“. O gal jaunimas turės sentimentų kitoms knygoms, kitoms šalims ar miestams, o gal ir toms pačioms vietovėms, kaip ir jų seneliai, tėvai? Ir atsakymas, pasirodo, slypi ne kur kitur, o tame pačiame albume.
„Laimė, Druskininkai – lyg išimtis iš taisyklės. Neapsakoma daugybė žmonių, vienąkart čia pabuvusių, niekada šių vietų neužmiršta ir, galimybei atsiradus, vėl čia atkanka. Sugrįžta, kaip sugrįžtama tik į tėviškę. Užtenka kitąsyk kur nors toli ištarti šito miesto vardą ir pamatai, kaip žmogaus veidas ūmai nušvinta. „Ak, Druskininkai! Aš ten taip pailsėjau. Atgavau sveikatą. Stebuklas, – taip rašo Romas Sadauskas albume. – Matyt, paslaptį bežino tik tvėrėja Gamta, čia iš itin paprasto sukūrusi nepaprasta, panašiai, kaip talentingas dailininkas sudeda mozaiką iš visai neišvaizdžių lauko akmenėlių. Nei vieni mineraliniai vandenys, nei pušynai, nei gražiausia lietuvių upė su savo intakėliu nebūtų tas, kas yra Druskininkai, – ta ramybės, gaivos ir sveikatos oazė, tas žalias Dainavos krašto smaragdas.“
„Nėra ko viltis, kad net ir didžiausioje nuotraukų knygoje pavyktų parodyti viską, kuo Druskininkai turtingi, kuo jie gražūs. Daug čia esama to, ką įmanoma tik pačiam patirti. Ir ne vienas, reikia tikėtis, šito panūs, pavartę albumą. Kiti išsiveš jį namo, atsisveikindami su Druskininkais, vartys toliese, kai prisimins ar pasiilgs, ir vėl čia atvažiuos“, – rašo R. Sadauskas.