Dzūkų žinios

Kūrybinga aukštaitė surado Dzūkijoje laimingo gyvenimo uostą

Dalintis:
Rankdarbius gaminanti Aurika Leveckienė: „Galiu garsiai pasakyti, kad esu laimingas žmogus, dar niekada nebuvau tokia laiminga, kaip gyvendama čia, Lazdijų krašte“.

Esame įpratę klausytis istorijų apie tai, kaip Lazdijų krašte gimę ir augę žmonės išvyksta į kitus miestus ir ten suranda savo laimę. Šįkart – visai kitokia istorija. Kodėl talentinga, grožį kurianti aukštaitė po ilgų klajonių po Lietuvą savo laimingą gyvenimą surado mūsų krašte?

Prieš kelerius metus jaukius ir išskirtinius rankdarbius gaminanti Aurika Leveckienė apsigyveno Lazdijų rajone, visai šalia Lenkijos ir Lietuvos sienos. Ji sako, jog čia jai labai patinka, kad, gyvendama Dzūkijoje, jaučiasi labai laiminga. Apie ilgą pozityviai mąstančios ir gyvenančios moters kelionę į Dzūkiją, kūrybos džiaugsmą, apie ją supančius gerus žmones kalbamės su A. Leveckiene.

Esate aukštaitė, koks buvo Jūsų kelias iki Dzūkijos?

– Gimiau Kupiškyje, paskui tėvai gavo butą Panevėžyje, ten baigiau vidurinę mokyklą, o paskui išvažiavau į Kauną. Kaune gyvenau trisdešimt metų. Dirbau Radijo gamykloje, paskui gimė du vaikai, juos auginau namuose. Kai vaikai paaugo, baigiau Dailės mokyklą ir susiradau darbą reklamos agentūroje, dirbau dizainere-maketuotoja. Ten reikėjo tam tikros kūrybos, supratau, kad mano darbas visiems tiko. Teko maketuoti Nacionalinio Kauno dramos teatro plakatus ir afišas.

Vieną dieną atsibodo miestas, tą nuobodulį išvaikydavau važinėdama į kolektyvinį sodą, man ten labai patiko leisti laiką, jaučiau norą būti arčiau gamtos. Nusprendžiau, jog reiktų persikelti gyventi į kaimą. Nusipirkau sodybėlę Kėdainių rajone, ją susiremontavau ir ten 4 metus pragyvenau. Tuo tarpu dukra su žentu įsigijo sodybą Lazdijų rajone ir iš Vilniaus atvažiavo čia gyventi.

Jie mane prikalbino atvažiuoti pas juos. Atvažiavau. Man pastatė namo karkasą, uždengė stogą, o paskui visus kitus įrangos darbus atlikau pati, viską susižinojau iš interneto.

Ar nenuobodu gyventi kaime?

– Nenuobodu, gal paskutiniais metais lyg ir trūksta bendruomeniškumo. Kėdainių rajone buvo stipri bendruomenė, ten šokome, dainavome, statėme spektaklius, važinėdavome po rajoną. Buvo veiklos. Bet aš esu gamtos vaikas, tai čia mane žavi laukai, miškai, pievos. Kaime gyventi lengviau, turiu vištų, vaikai augina ožkas. Gyvenu atskirame namelyje, šalia – dukros šeimos teritorija. Viskas šalia, bet ne kartu. Yra privatumas, jei reikia – pagalba.

Tai gyvenimas Jums tikras malonumas?

– Gyvenimas ir turi toks būti. Esu patenkinta tuo, kur esu, ir tuo, ką veikiu. Prabanga yra tai, kad gali daryti tai, ką nori. Kol gyvenimas man duoda tokią galimybę, tai turiu ją išnaudoti. Einu žoliauti, hidrolatus gaminu. Tiesiog – gyvenu!

Esate aukštaitė. Ar dzūkai skiriasi nuo aukštaičių?

– Su žmonėmis nedaug bendrauju, bet pastebėjau, kad vietinių kalba šiek tiek panaši į kupiškėnų. Žmonės yra visur vienodi, visi geri žmonės, neteko blogų sutikti. Jei tau blogai, tai pats kaltas.

Tie, kas Jus artimiau pažįsta arba yra matę Jūsų socialinių tinklų paskyrą „Daugiažiedė“, žino, kokius gražius dalykus Jūs kuriate. Kaip atsirado poreikis kurti, ką kuriate, ar pavyksta iš to pragyventi?

– Man patinka daryti tai, kas įdomu, gal tai smalsumas viską išbandyti? Prisipažinsiu, jog nieko iki galo išbaigtai ir iki tobulumo nepavyksta padaryti. Nežinau, iš kur atsirado tas poreikis kūrybai, gal tai nuo mokyklos laikų, kai būdavo darbų pamokos? Mėgau siuvinėti, mokykloje drabužius pasisiūdavau. Kupiškyje tame pačiame namelyje gyveno teta, ji buvo siuvėja, man patiko pas ją būti ir stebėti, kaip ji dirbo, matydavau jos rankdarbius.

Dailės mokyklą baigiau, kai man buvo keturiasdešimt. Aš ne menininkė, o daugiau amatininkė. Mane daugiau domina techniniai dalykai, norisi išbandyti visokias technikas.

Pagrindiniai mano darbai yra mezgimas, nėrimas vąšeliu, riešinės, patinka daryti apyrankes iš vaškuotos virvelės, viską noriu išbandyti. Esu daug visko padariusi, bet viską išdovanojau. Kas atvažiuoja į svečius, tai jiems įdedu lauktuvių, apdovanojau savo darbais gimines, draugus. Neturiu komersanto gyslelės, todėl nesugebu savo darbų parduoti.

Jūsų neįprastas vardas – Aurika. Ar žinote jo gavimo istoriją?

– Šis vardas buvo vienintelis Kupiškyje. Tai – moldaviškas vardas. Jis reiškia „paauksuota“. Dėdė žiūrėjo filmą, kuriame buvo mergaitė vardu Aurika. Tas vardas visiems patiko, tai man jį ir suteikė.

Ar esate laimingas žmogus?

– Galiu garsiai pasakyti, kad esu laimingas žmogus, dar niekada nebuvau tokia laiminga, kaip gyvendama čia, Lazdijų krašte. Noriu susirasti bendruomenę, įsilieti į visuomeninę veiklą.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: