Dineta Babarskienė
Jei anksčiau rajono gyventojai negalėjo pasigirti miško gėrybėmis, tai dabar, gerai palijus, socialiniuose tinkluose vienas per kitą dalijasi savo gausiais laimikiais bei įspūdžiais iš pamėgtų miškų. Taip erzindami ir versdami kaimynus bei pažįstamus sėsti į automobilius ir dumti pagrybauti.
Tereikia vos trijų sąlygų, kad sugrįžtum namo su pilnomis pintinėmis
Vieni grybautojai noriai dalijasi savo patirtimi, kiti lyg partizanai tyli. Gink, Die, kas kitas jų vietelėse neišgrybautų. Štai lazdijietis Gintaras Gražulevičius, pasižvalgęs Stalų girininkijos miškuose, prigrybavo tiek, kad net pavydu. „Aš visai nemoku grybauti“, – teigia jis pats. Gintaras sako, kad jis ne grybautojas, o tik mėgėjas. Bet jei jau jis tiek sugebėjo prigrybauti, kiekvienas tai gali padaryti. Tiesa, įspėja lazdijietis: tam reikia trijų sąlygų.
Grybų entuziastas pavardija, kokios trys priežastys lemia, kad namo sugrįžtumėte su pilnais krepšiais voveraičių. „Turi tikti vieta voveraitėms augti, kitaip sakant, turite surasti voveraičių augimvietę, oro sąlygos turi būti palankios grybams augti ir, žinoma, joks grybautojas toje vietoje neturi būti įkėlęs kojos“, – nuo dūšios viską susako Gintaras. Tik tuomet, anot jo, lydės sėkmė.
Išsiaiškino, per kiek laiko užauga voveraitės
Pašnekovas netgi jau išsiaiškinęs, per kiek laiko voveraitės užauga, kai lyja ir šilta. Pasirodo, daug kas tvirtinęs, kad tam reikia trijų parų, tačiau Gintaras įsitikino, kad esant palankioms sąlygoms, užtenka dviejų dienų. Praeitą penktadienį patikrinęs jam žinomas vietas, grybų radęs minimaliai. „O lygiai po dviejų parų toje pačioje vietoje radau jų daug. Aišku, gamtinės sąlygos buvo idealios: tvanku ir drėgna“, – sako jis.
Atkreipia dėmesį, kad ir Stalų girininkijos miškuose voveraičių tikrai neprisėta kaip darže. Anot jo, yra vietų, kai gali ir pora kilometrų nukulniuoti ir nė vienos voveraitės nerasi. Prasitaria, kur geriausia jų ieškoti. „Kai gerai palijo, jau ir mažoje samanoje jų galima rasti. Reikia ieškoti ir stambesnėje samanoje, kur mėlynojai auga. Ten didžiulės. Prie ąžuolų daug voveraičių radau“, – dėsto jis. Skurdžiame miške ieškoti grybų neverta: jų ten nėra. „Praeitais metais aš daug radau papartynuose, o šiemet nieko nėra“, – pastebi jis. Radęs ir du šilbaravykius, bet dar tokie mažyčiai, kad Gintaras nedrįsęs pjauti, palikęs, tegu auga, nors, kai ūgtels, vargu, ar pats juos krepšin įsidės.
Suskaičiavo: grybauti neapsimoka, geriau žolę pjauti
Vieną dieną pagrybavęs ir radęs tiek, kad net pats nustebęs, kitą dieną Gintaras vėl išsiruošė grybauti. „Jei rasiu pusę tiek, bus labai gerai“, – gausaus laimikio jau nedrįso net tikėtis pašnekovas. Tačiau miškas jam dovanojo ne tik grybų, bet ir ragus.
Grybauja jis vienas. „Pirmą dieną gal kokias 6 valandas tai tikrai grybavau“, – prisipažįsta jis. Nuo 14 valandos pradėjęs ir iš miško išvažiavęs jau temti pradėjus. Savo surinktus grybus greit padalijęs: viena moteris paprašiusi parduoti, likusius mamai nuvežęs. „Parduoti grybus neapsimoka, geriau žolę pjauti. Bepjaudamas žolę, geriau uždirbčiau“, – įsitikino Gintaras. Kilogramas voveraičių vos 3 eurus kainuoja, antradienį supirktuvėje dar mažiau mokėjo – 2,70 Eur.
Tad dvi dienas papramogavęs, pagrybavęs, jau žadėjo lėkti žolės pjauti, mat po lietaus žmonės skambina su prašymais nupjauti žolę. „Per 4 valandas galima 40–50 eurų uždirbti“, – skaičiuoja jis. Na, bet neatsispiria Gintaras, nori pabūti gamtoje, o dar ir akiai malonu tas paslaptingas geltonumas, besislepiantis po samanomis. „O kai randi, apima azartas, ieškai vėl“, – prisipažįsta jis.
Miško gėrybių yra: vienu važiavimu ir uogų, ir grybų galima parsivežti
Pamačius nuotraukas „Facebook“ paskyrose su gausiais laimikiais iš miškų, apima noras ir pačiam patikrinti savas vieteles.
Pasakysiu paslaptį, kad už Kučiūnų esančiuose miškuose ir voveraičių, ir mėlynių, ir bruknių galima prisirinkti. Vienu važiavimu, kaip žmonės sako, tris zuikius nušauti. O kai kibiras voveraičių ir dar uogų nemažas kibirėlis jau automobilyje, šypsena iki ausų. Tiesa, grybautojų jau būta: labai jau samanos išknistos ir ne šernų tai darbas: akivaizdžiai matai nupjaustytus voveraičių kotelius. Tačiau kaip ten bebūtų, grybautojai džiūgauja: grybai gerai dygsta. Jei dar bus šilta ir palis, ko gero, bus galima namo sugrįžti su dar pilnesnėmis pintinėmis ir ne tik voveraičių. Dabar visi laukia grybų karalių – baravykų.
„Dzūkaitės, nesnauskite, lėkite grybauti, pridavusios grybus supirktuvėn, kokį skudurą gražesnį nusipirksite“, – pataria Gintaras. Tik štai koks jam klausimas iškilęs, ar jis, o ir tos dzūkų mergos, gali grybus pardavinėti neturėdami nei patento, nei individualios veiklos neužregistravę? Kaip čia turėtų būti, suka galvą jis. Bet tuoj veja mintis šalin ir atsisveikina: reikia eiti grybų ieškoti.
Vasaros pradžioje grybų buvo randama ne itin gausiai, grybautojai kaltino sausrą viską išdžiovinus, diskutavo, kad grybų gali ir visai nebūti, o jei bus, tai bus mažiau nei įprastai, kiti gi šventai tikėjo, kad jei tik palis, grybai tikrai pasirodys, tačiau šios savaitės grybautojų istorijos patvirtina, kad grybų sezonas bus neprastas, užteks visiems norintiems ir netingintiems pagrybauti.