Lazdijų krašto žmonės saugo ir puoselėja Lietuvos partizanų atminimą ir reiškia jiems pelnytą pagarbą. Paskutinį vasaros penktadienį Kapčiamiesčio kapinėse amžino poilsio palydėti du šiame krašte gimę partizanai – Juozas Barkauskas-Vėjūnas (1928–1949) ir Petras Bankieta (1918–1947), turėjęs slapyvardžius Medinis, Kanapynas.
Lazdijų kraštas buvo svarbus partizanų kovų taškas Lietuvos kovoje prieš sovietų okupaciją. Čia veikė savo veiklumu garsėjusi Šarūno rinktinė, o prieš 78-erius metus vykęs Kalniškės mūšis laikomas vienu didžiausių pasipriešinimų sovietams Lietuvoje. Lazdijuose įkurtas ir Laisvės kovų muziejus, kuriame išsaugojama ir puoselėjama istorinė atmintis, perduodama ateities kartoms.
Didžiavyriai – tautos sąžinė
Praėjusį penktadienį gražus būrys Lazdijų krašto žmonių ir svečiai iš sostinės atsisveikino su partizanų palaikais Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos bažnyčioje, kurioje už Lietuvos laisvės gynėjus buvo aukotos šv. Mišios. Šv. Mišias laikęs Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas keletą kartų pabrėžė, kad kiekvienam žmogui yra jo gyvybė labai svarbi, bet tie, kurie sąmoningai ją aukoja kilniam tikslui, tampa didžiavyriais. Tampa mūsų tautos sąžine – ar mes gyvename ir dirbame taip, kaip tikėtųsi tie, kurie aukojo gyvybes už Lietuvos laisvę?
Po šv. Mišių Lietuvos trispalvėmis uždengti karstai iškilmingai palydėti į Kapčiamiesčio kapines. Ten, lydint LR krašto apsaugos karių salvėms, partizanų palaikai buvo palaidoti šeimų kapavietėse.
Palydėjus amžinybėn Dzūkijos partizanus, jų artimieji padėkojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjui Rimantui Zagreckui už kruopštų darbą, ieškant partizanų palaikų, ir ypač nuoširdų bendravimą su artimaisiais, siekiant bendro tikslo.
Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, partizanų giminės ir artimieji, Lazdijų rajono savivaldybės vadovai ir tarybos nariai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai ir visi geros valios žmonės, kuriems rūpi Lietuvos istorijos praeitis, dabartis ir jos ateitis.
Pasisakė valdžios atstovai
Renginyje kalbėjusi Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė kvietė saugoti ir puoselėti tai, kas brangiausia, bet labai trapu – laisvę. „Lai ši istorinė diena, lai šis prasmingas ir iškilmingas atsisveikinimas tampa dar vienu vilties šaltiniu, dar viena atmintina diena, kuri metai iš metų mus suburs bendrai maldai, bendram tikslui, padėkai visiems už laisvę kovojusiems ir kovojantiems“, – susirinkusiems kalbėjo merė.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys sakė, jog 10 metų trukusiame ginkluotame partizaniniame pasipriešinime dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų jį rėmė.
„Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras jau 2 dešimtmečius vykdo Lietuvos partizanų palaikų paieškas. Centro ir giminių pastangomis pavyko atrasti tai, ką nuo mūsų bandė paslėpti. Mūsų tikslas rasti visas mūsų didvyrių kapavietes, tinkamai pagerbti ir neužmiršti, kad tai tik tokių žmonių nuopelnas, kad šiandien mes vėl turime savo valstybę, Vytį ir trispalvę“, – sakė Centro generalinio direktoriaus pavaduotojas.
Renginyje dalyvavo ir pasisakė Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Paulė Kuzmickienė, Zenonas Streikus, Angelė Jakavonytė.
Atstatytas istorinis teisingumas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresnioji patarėja Aldona Jakavonienė, paklausta, kokia partizanų perlaidojimo prasmė, sakė, jog partizanų perlaidojimas neįkainojamas istorinio teisingumo atstatymas.
„Tai labai prasminga tų dviejų partizanų artimiesiems ir kiekvienam Lietuvos žmogui. Tiems partizanams pareikšta pagarba, jie palaidoti kaip priklauso lietuviams, pagarbiai“, – „Dzūkų žinioms“ sakė A. Jakavonienė.
Ji pasakojo, jog Centro istorikai, darbuotojai, bendradarbiaudami su kitomis institucijomis, antropologais, nueina ilgą ir sudėtingą kelią, kol tie palaikai būna surasti ir identifikuoti.
Kapčiamiestyje perlaidoti partizanai
Petras Bankieta-Kanapynas
2022 m. spalį rasti ir vėliau nustatyti DNR tyrimu būrio vado Petro Bankietos-Kanapyno palaikai. Vidury duobės buvo įmesta užtaisyta granata – spėjama, kad čekistai taip bandė apsidrausti, jog partizanai neišsivežtų žuvusių bendražygių.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro specialistų surinktais duomenimis, Petras Bankieta gimė ūkininkų Andriaus ir Paulinos Bankietų šeimoje. Petras buvo vyriausias iš šešių vaikų. 1945 m. vasarį vienas iš Bankietų sūnų – Juozas Bankieta – prisijungė prie ginkluoto pasipriešinimo okupantams, pasirinko Ąžuolo slapyvardį. Deja, partizanu išbuvo tik tris mėnesius… Po dviejų dienų vietoj žuvusio jaunesnio brolio į partizanų gretas stojo 27-erių Petras Bankieta, pasirinkęs Medinio slapyvardį. Iš pradžių buvo A (Dainavos) apygardos Šarūno rinktinės Vytenio grupės Liepos būrio partizanas, vėliau – skyriaus vadas. Tada jis ir pakeitęs slapyvardį į Kanapyno (kartais vadinamo ir Kanapinsku). Vėliau partizanas tapo trečiojo būrio vadu. 1946 m. A apygardos vadas pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis skyrininką Kanapinską apdovanojo juostele – partizanų žymeniu „Už narsumą“.
Kaip Šarūno rinktinės įsakyme rašoma, Petras Bankieta-Kanapynas 1947 m. lapkričio 5 d. žuvo mūšyje su NKVD Krivonių kaime, būdamas 29-erių. Po mirties įmestas į duobę ir užkastas, kur buvo ir surastas.
Manoma, kad aplink šį buvusį NKVD KGB pastatą palaidota apie 130 partizanų ar Lietuvos laisvei pritarusių asmenų.
Juozas Barkauskas-Vėjūnas
Kapčiamiesčio kapinėse amžinam poilsiui į gimtinę sugrįžusio Juozo Barkausko-Vėjūno palaikai surasti 1991 metais. Tuomet aktyvūs Leipalingio žmonės iš apylinkių surinko 34 žuvusių partizanų ir meilės gimtinei neslėpusių asmenų palaikus ir palaidojo Leipalingio kapinėse. 2019 m. jie buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro specialistų reekshumuoti ir vieneri palaikai 2021 metais pagal surinktus DNR duomenis identifikuoti kaip Juozo Barkausko.
Tragiškas likimas lėmė, kad gimęs ir augęs Kapčiamiesčio pasienio policininko šeimoje, Juozas partizanu pabuvojo neilgai. Tėvas už darbą ir priklausymą tautininkų partijai buvo nuteistas 15 metų katorgai su viso turto konfiskavimu. Juozui teko prisiglausti pas gimines. Jis su kitais gimnazistais įsitraukė į pogrindinę veiklą.
Gresiant suėmimui, 1948 m. rudenį įstojo į Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos partizanų būrį ir pasirinko Vėjūno slapyvardį. Deja, Juozui priešintis okupantams teko tik pusmetį. 1949 m. kovo 9 d. Norkūnų kaime (Leipalingio valsčius), bunkeryje, pasipriešinime sovietų kariuomenei žuvo 21-erių Juozas Barkauskas-Vėjūnas.