Dzūkų žinios

Jono Raisko darbai ir Kipre, ir Airijoje, ir Noragėliuose bei Kryžiuose

Menininkas Jonas Raiskas jau šią savaitę kels sparnus ir sugrįš į Airiją, kur jo net įrankiai palikti, kur nuo 2007 metų užsiima širdžiai miela veikla, rengia parodas, keliauja, besidomėdamas jam svetingos šalies istorija ir kultūra.

Dineta Babarskienė

Jonas Raiskas – plačiai žinomas Birštono menininkas, ir ne tik gimtinėje, bet ir užsienyje. Jį gerai žino ir Noragėlių krašto žmonės, mat jis – Noragėlių žentas. Kaimo senosiose kapinėse stovi jo medžio skulptūra Noragėlių senoliams atminti. „Seniūnė Irena Uleckienė suieškojo ąžuolą, galvojome, ką drožti, kur statyti, ir štai gavosi“, – aiškina pats skulptorius. Kryžiuose, prie Dusios, pastatyta skulptūra-Kryžiaus kelio stacija „Trečiasis Kristaus suklupimas“ taip pat J. Raisko darbas. Jau kai dirba, tai dirba Jonas, bet kai pradeda pasakoti, tada jau gali kalbėti dieną, naktį. Tiesa, susitikimo su skulptoriumi laukiau visą vasarą.

Nerami Jono dūšia: ir politikas, ir menininkas

Baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, įgijo šaldymo įrenginių specialisto-operatoriaus tolimojo plaukiojimo laivuose refrižeratoriuose specialybę. Dirbo Klaipėdos refrižeratorių bazės laive „Litkės sala“ ir Kaliningrado mortransflote, laive „Gintarinis krantas“. Yra perplaukęs Dreiko sąsiaurį. Apdovanotas pirato auskaru. Plaukiojo prie Afrikos. „Dabar tai jau ne naujiena, o tada Angoloje pirmą kartą paragavau kokoso riešutų, net parvežiau namo ir visai giminei po gabalėlį pjausčiau ir dalinau“, – prisimena Jonas. 1984 m. ir 1995 m. išrinktas Birštono miesto tarybos nariu, o 1996 metais netgi kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimo narius Jonavoje. Jonas yra baigęs Kauno kūno kultūros institutą, įgijęs kūno kultūros ir turizmo dėstytojo- organizatoriaus kvalifikaciją. 1991 metais įregistravo asmeninę meno dirbinių įmonę. Darbai giria meistrą: LDK Vytauto Didžiojo biustas, bareljefas su Birštono vaizdais, buvusio Birštono simbolio – Vytauto šaltinio – kopija. Tobulinosi Sankt Peterburgo meno akademijos liejinių paruošimo ceche, kuriame buvo išlietos formos jo darbams. Ir nors daugiausia, ko gero, jo darbų iš medžio, tačiau, kaip pats Jonas sako, jis kurdavo iš to, kas po ranka pakliūdavo. Jo įstabūs darbai stebina, o sukūręs jų yra net iš abonito. Tiesa, tai stebina visus, išskyrus jį patį: jam tai normalus užsiėmimas, savęs realizavimas.

1999 m. Birštono miesto tarybai pateikė penkių Birštono pašto ženklų, reklamuojančių kurortą, projektą: vienas jų – Birštono herbas – įteisintas.

Jonas Raiskas – talentingas skulptorius, dalyvavęs ne vienoje medžio drožėjų stovykloje. Nuo 2002 m. priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos narius. Jo išskirtiniai darbai: Šilavoto 100-ųjų metinių proga skulptūra „Toks gyvenimas“, kilnojama skulptūra „Žvejys melagis“.

Kipre Jonas yra išdrožęs per pusšimtį skulptūrų ir suvenyrų. Pasaulinio garso Stavrovūnės vyrų vienuolynui padovanojo skulptūrą su įrėmintu aprašu keturiomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių. Už jo darbus atsidėkodamas Agia Napo vienuolyno ir Bažnyčios Tėvas Vasilijus Nikola įteikė jam keturias ikonas, viena jų atiteko Lazdijų Kryžių koplyčios tikintiesiems. Savo ruožtu Jonas surengė Birštone parodą „Kipras ir jo žmonės“.

Noragėlių žentas dirbo ir Šiaurės Airijoje. Dalyvavo tarptautinėje parodoje „Žmonės mūsų laike“ Enniskilleno istoriniame karo muziejuje bei Adždailės pilies-muziejaus teritorijoje, su jo darbais buvo supažindinti ir Irvinstauno miestelio bibliotekos lankytojai. Dubline jis savo darbą „Angelas“ su inkrustuotu gintaru skyrė Jos Ekscelencijai Lietuvos Respublikos ambasadorei p. Izoldai Bričkovskienei.

Irvinstauno istoriniam parkui Jonas Raiskas išdrožė net 20 skulptūrų iš airiško ąžuolo. Iš pradžių buvo pristatyta paroda „Pagonybės pabaiga – krikščionybės pradžia ir Airijos šventieji“. O kiek vėliau Jono Raisko įgyvendinta miestelio klebono Maiklo Magorčio idėja – pagonybės pabaiga ir krikščionybės pradžia prieš 1,5 tūkstančio metų Airijoje ir jos šventieji, atidaryta oficialiai. Šio parko atidaryme pirmą kartą istorijoje dalyvavo du vyskupai: katalikų – Rt. Rev. Liam Mc Daid ir protestantų – Rt. Rev. John Mc Dowell, tai buvo tikra demokratijos išraiška Šiaurės Airijoje. Buvo sukurtas dokumentinis filmas apie drožiamas istorines skulptūras: didelio dėmesio sulaukė 3 metrų aukščio Keltų kryžius, ant kurio anglų ir lietuvių kalbomis iškalta Birštono ir Lietuvos vardo 100-mečio paminėjimo data, o kryžiaus puošybai panaudotas gintaras. Medžio skulptorius Jonas Raiskas išgarsino Irvinstauną. Šis parkas tapo viena lankomiausių vietų šalyje. Į jį atvyksta pasižvalgyti ir išeiviai, šiuo metu gyvenantys Anglijoje, Australijoje, Kanadoje, JAV.

2016 metais buvo pristatytos visuomenei 8 iš medžio išdrožtos skulptūros istorine tematika „1845–1853 m. badmetis“. „Dėl bulvių maro tuomet mirė 1 milijonas Airijos gyventojų ir daugiau kaip milijonas emigravo bėgdami nuo katastrofų“, – primena istoriją J. Raiskas. Anot jo paties, visų šių medžio skulptūrų nebūtų buvę, jeigu ne airių istorijos patriotas kanauninkas Maiklas Magortis.

Tarp Airijos menininkų jau žinomas Jonas Raiskas sulaukė svečių ir Lietuvoje – Ritos ir Patriko Maguire, kurie susitiko su dabar jau amžiną atilsį Metelių parapijos klebonu V. Prajara, apžiūrėjo Kryžių šventovę. „Juos labai nustebino vidaus dizainas, altorius. Patiko Dusia ir skulptūros“, – prisimena Jonas.

Itin daug dėmesio sulaukusi zuikio skulptūra, kuri, anot skulptoriaus, yra airių ir lietuvių draugystės ženklas. Šis ąžuolinis menininko išdrožtas zuikis prie Erne ligoninės – tai dovana vaikams, kad gerai nusiteikęs zuikelis juos globotų ir nors šiek tiek pralinksmintų. Kita jo skulptūra skirta berniukui, mirusiam nuo vėžio. „Pastebima tai, kad toje mokykloje ne vienas vaikas mirė nuo šios ligos, tad tai tapo simboliu visiems vaikams, išėjusiems nuo šios sunkios ligos“, – pastebi pašnekovas.

Tiesa, skulptorius Jonas Raiskas yra surengęs parodą ir Norvegijoje. „Norvegijos miestelyje Bank sutikau daug gerų žmonių, kurių dėka susipažinau su šios šalies istorija, papročiais, kultūra, žmonių gyvenimu ir miestelio bibliotekoje esančia istorine literatūra, kur buvo paminėta ir mano gimtoji Lietuva, suradau daug sąsajų tarp Norvegijos ir Lietuvos, ir mano gimtojo Birštono. Sugrįžęs, parašiau straipsnį“, – patikina Jonas Raiskas.

Garsaus skulptoriaus gyvenime ir mūsų karšto žmonės

Jono pasakojamos istorijos kartais stulbina. „Atsitiktinai susipažinau su dzūku Valerijumi, kuris pasisakė, kad peiliui rankeną darė iš mamuto ilties gabalo. Man pasidarė baisiai įdomu. O jis papasakojo, kad apie 1975 metus susipažino su tokiu Vaciumi, kurio senelis buvo Sibiro tremtinys. Jis ten dirbdamas su kitais tremtiniais ir atkasę mamutą su iltimis. Vaciaus senelis į Lietuvą parsivežė dalį ilties: maždaug 30 cm ilgio ir 12 cm skersmens. Žinoma, vežė gerai paslėpęs. Vacius Valerijų nusivežęs už Seirijų, netoli Dusios ežero, parodęs. Valerijus ir man parodė du gabalėlius ilties, vieną iš jų padovanojo. O aš jam padovanojau iš Airijos parsivežtą antikvarinę knygą. Kadangi prie Dusios ežero nurodyta vietovė priklauso Metelių parapijos jurisdikcijai, joje ir gyveno senolis, kuris parvežė į Lietuvą Sibire kalinių iškasto mamuto ilties dalelę, nutariau Valerijaus man dovanotą plokštelę perpjauti per pusę ir Kryžių šventovėje padovanoti Metelių parapijos klebonui, kanauninkui Vytautui Prajarai. Kur dabar tas mano dovanotas mamuto ilties gabalėlis, negaliu pasakyti. Kam po kunigo mirties atiteko, nežinau“, – pasakoja jis. Anot Jono, tas mamuto ilties gabalėlis simboliškai primena tuos kunigus, kurie tremtyje suteikė žmonėms dvasinę ir moralinę viltį, tai ir pagarbos ženklas tiems, kurių dėka išsaugojome savo valstybę, kalbą, kultūrą, papročius.

J. Raiskas yra paskyręs straipsnių užmirštiems mūsų krašto kolekcionieriams

Nuo aštuonerių metų Jonas Raiskas pradėjo kolekcionuoti tai, kas jam pasirodė įdomu: pašto ženklus, senovines monetas,
metalinius ženklelius, medalius ir senienas. Todėl visai suprantama jo pagarba, kaip jis pats sako, užmirštiems kolekcionieriams. Nenuostabu, kad net straipsnį jis paskyręs Seirijų miestelyje gyvenusiam jotvingių krašto savamoksliui šviesuoliui Antanui Sušinskui atminti. O apie šį kolekcininką jis sužinojo visai
atsitiktinai, užėjęs į vieną sodybą po žvejybos netoli Seirijų miestelio, prie Gaileko ir Sagavo ežerų. Jonas papasakojo, ką sužinojęs apie šią išskirtinę asmenybę: „Vargšas kaime buvo tas, kas turėjo namuose priglaudęs senovinę monetą ar medalį. Sužinojęs apie radinį, Antanas taip prilipdavo prie turėtojo, kad Dieve, saugok. Kaip virusas ar šlapias vantos lapas ir tol prašydavo perleisti jam patikusį eksponatą, kad tas žmogelis, neapsikentęs, atiduodavo, kad tik Antanu atsikratytų. Pasidžiaugdavo Antanas, bet jau kitą dieną ieškodavo naujos „aukos“. Ir taip visą savo gyvenimėlį.“ Kaip niekas kitas, Jonas gerai supranta kolekcionierių dalią. Matyt, žinojo, ir ką pasakys suradęs jotvingių šviesuolio kapą Seirijų kapinėse. „Ilsėkis, brolau, po neramaus kolekcionavimo ir būk nors dabar ramus“, – kaip kolekcininkas kolekcininkui tokius žodžius Jonas ištaręs, padėdamas dzūkiškų kaimo laukų žiedų ant Antano Sušinsko kapo.

Grįžta ten, kur palikti įrankiai

Menininkas Jonas Raiskas jau šią savaitę kels sparnus ir sugrįš į Airiją, kur jo net įrankiai palikti, nes parvykus namo, į Lietuvą, užklupo pandemija, tad dabar jau labai rimtai susiruošęs skristi ten, kur susirado bendraminčių, draugų, kur nuo 2007 metų užsiima širdžiai miela veikla, rengia parodas, keliauja, besidomėdamas jam svetingos šalies istorija ir kultūra. Kaip pats sako, kartu su medumi, gintarais, savo vizitine kortele jiems įteiks ir laikraštį su šiuo straipsniu apie jį ir jo bičiulius iš Airijos. Tiesa, svetimoje šalyje jis pasilikti visam laikui neketina: praleis tiek laiko, kiek kurs, o ir visuomeninė švietėjiška veikla itin rūpi: jam svarbu deramai atstovauti, reklamuoti ir garsinti savo gimtąją šalį.

Tiesa, nors jo aktyvi misija Šiaurės Airijoje buvo pandemijos pristabdyta, tačiau pernai rugpjūtį airių patriotų iniciatyva trys jo kompozicinės skulptūros patriotine-istorine tematika buvo išvežtos į Dubliną ir eksponuotos ten vykusios žirgų šventės metu.

O kas šio įdomaus, nenustygstančio vietoje menininko laukia ateityje, ko gero, nė jis pats nežino. Aišku viena, kad jis kažką sugalvos.

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: